Dainininkė Birutė Dambrauskaitė: apie save – lyg per išpažintį

„Biografinėje knygoje „Esu, kokia esu" atskleidžiau tokių faktų, kurių nebuvo nė viename mano interviu per visą gyvenimą", - atvirauja scenos primadona Birutė Dambrauskaitė.

Keletas faktų

Gimimo diena: lapkričio 30 d.

Mokslai: M. K. Čiurlionio mokykloje 5 metus mokėsi groti smuiku, 3 metus studijavo chorvedybą tuometėje Konservatorijoje.

Veikla: koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje, dėsto B. Dvariono muzikos mokykloje Estrados džiazo skyriuje, dalyvauja muzikiniuose projektuose, dainavo įvairuose miuzikluose (taip pat ir Uršulės partiją muzikiniame filme „Velnio nuotaka") ir kt.  

Apdovanojimai, pasiekimai: A. Šabaniausko premijos laureatė, tarptautinio Lenkų dainos konkurso laureatė, „Vilniaus bokštai" laureatė, 2004 m. „Šlagerių karalienė" ir kt.

Šeiminė padėtis: ištekėjusi (našlė). Turi dukrą Andželiką ir du vaikaičius Laurą (25 m.) ir Edgarą (20 m.).

Kaip reagavote, kai jums pasiūlė rašyti biografinę knygą?

Tai buvo išties neįprastas pasiūlymas. Dabar tapo madinga rašyti knygas apie žinomus žmones. Iš pradžių pagalvojau: o kas man iš to? Ne materialine prasme, bet apskritai. Kokia nauda atvirai iškloti visą savo gyvenimą? Meluoti nemoku. Bet negalėjau atsispirti žurnalistės Rasos Kazlaitės prašymui: „Jūs toks įdomus žmogus, aš jus taip myliu ir gerbiu. Norėčiau parašyti jūsų biografiją." Be to, pamaniau, kad daug geriau, kai apie tave parašo, kol esi gyva, o ne po mirties (šypsosi). Kol kas esu kupina jėgų, energijos, bet kas žino, kaip bus rytoj... Net išėjusi į sceną kiekvienąsyk dainuoju taip, tarsi paskutinį kartą.

Kiek laiko truko knygos rašymas?

Gal apie keturis mėnesius. Su žurnaliste susitikdavome kartą per savaitę. Kalbėdavomės, pasakodavau jai gyvenimo istoriją po tris, o kartais net keturias valandas. Koncertų sumažėjo, todėl laiko rasti nebuvo sunku. Vis dėlto nelengva iš naujo viską prisiminti. Juolab kad mano gyvenimas ne rožėmis klotas, teko daug iškentėti. Bet viską išklojau be apgaulės, taip, kaip yra. Todėl žurnalistė knygą ir pavadino „Esu, kokia esu". Tokiu pavadinimu yra ir mano daina. Juk tai - ne filmas, ne scena, kur gali suvaidinti, o tikras gyvenimas.

Nebuvo baugoka viešai apsinuoginti, atverti slapčiausias širdies kerteles?..

Ne. Tik dukra iš pradžių atkalbinėjo: „Mama, kam tau to reikia?" Tada jai pasakiau: „Kai apie tave rašys knygą, tu spręsi, sutikti ar ne."  

Kodėl turiu bijoti savęs, savo gyvenimo? Kam nepatinku, tas ir knygos neskaitys. Kas mane myli, tas priims mane tokią, kokia esu. Niekam nieko nepavydžiu, niekada niekam nelinkėjau bloga... Gal nuskambės pagyrūniškai, bet esu gero charakterio. Dabar aš mažai valgau, bet vis tiek verdu, kepu, norisi šeimyną, drauges pavaišinti, visais pasirūpinti. Man niekada daug nereikėjo. Turiu šešių arų sodelį ir užtenka. Netrokštu didelių namų. Todėl nustembu, kai visi klausia, kaip gyvenu per krizę. Aš jos tiesiog nejaučiu.

Retas kuris sunkmečiu nesiskundžia... Iš kur tiek optimizmo?

Na ir kas, kad sumažėjo koncertų. Dėstau muzikos mokykloje, gaunu atlyginimą ir dar pensiją. Va, neseniai grįžau iš gastrolių Graikijoje, žiemą ruošiuosi vykti į Vokietiją. Gyvenimas verda, esu laiminga, kad dar galiu dainuoti. Nieko kito nenorėjau nuo pat vaikystės. Dainuoju nuo darželio laikų, scenoje jau keturiasdešimt penkeri metai. Tiesa, buvo etapas, kai iš širdies dirigavau, bet visada norėjau dainuoti.

Turite silpnybių?

Nebent tai, kad dainuoju ir keikiuosi (kvatoja). Nerūkau, nevartoju alkoholio, bet patinka „pabliuzinti", pašėlioti, nors kartais mano juokeliai kai kam ir nepatinka. Bet tai darau, kad visiems linksmiau būtų. Toks jau mano būdas.

Drabužiams irgi silpnybės neturiu. Man dukra su žentu scenai tinkamų drabužių parveža iš užsienio. (Pasisekė - turiu gerą žentą.) Be abejo, smagu gražiai apsirengti. O buvo laikas, kai svėriau tiek daug, kad jokio apdaro sau pirkti nerasdavau. Turėjau vieną sceninę suknelę, ir tos užtrauktukas šimtąsyk taisytas. Per koncertą baimindavausi, kad neišplyštų.  

Dabar tiesiog švytite...

Ir kaip nešvytėsi, kai savijauta puiki, jaučiuosi it plunksnelė. Po skrandžio mažinimo operacijos numečiau septyniasdešimt kilogramų. Vienu metu net buvau išsigandusi, nes svoris labai krito - svėriau vos 54 kilogramus. Dabar jis sunormalėjo: nei didėja, nei mažėja. Sveriu 64 kilogramus. Pats tas. Jei nebūčiau ryžusis operacijai, dabar turbūt pro duris netilpčiau.

Nejaučiate diskomforto?

Jokio. Jau įpratau valgyti po mažai ir dažniau. Plaukioju baseine. Kadangi mano dukra - kirpėja, pasirūpina mano išvaizda, pagražina, apkerpa. Jaučiuosi tikra moteris. Dabar man norisi tik dainuoti ir džiaugtis gyvenimu.