Edilija Šliauderienė: „Negaliu toliau žaisti žvaigždės“

Edilija Šliauderienė, dar prieš trejus metus gerbėjų pažinota kaip atlikėja Geltona, šiandien viešumoje šmėžuoja nauju sceniniu pseudonimu - Iš Stiklo. Uostamiestyje gyvenanti atlikėja vis drąsiau svarsto apie gyvenimą sostinėje, bet tokį, kad liktų laiko deramai pasirūpinti beveik dvejų metukų dukra Lela.

Daugiau nei savaitė viešite Vilniuje pas mamą. Panašu, kad į uostamiestį labai neskubate?

Sostinėje man patinka, net nesinori atgal (šypsosi). Čia tiek polėkio, laisvės, pasirinkimo... Vien Užupis sostinėje ką reiškia! Vilnius - vienintelis gyvas miestas Lietuvoje, čia daugiau laisvės. O Klaipėdoje visiškas štilis, tik vasarą miestas kiek labiau atsigauna. Bet kol kas mano namai Klaipėdoje, abi su Lela gyvename dideliame name... Liūdna, visgi reikės grįžti - niekur nedingsime.

Tai gal ilgainiui į Vilnių persikelsite?

Visai norėčiau. Tačiau konkrečių planų dar nėra, su vyru apie tai nekalbėjome.

Koks didžiausias jūsų siekis šiuo metu?

Norisi, kad visas mano pasaulis nesisuktų vien tik apie vaiką. Didžiulė daugelio mamų daroma klaida - atsiriboti nuo ją supančio pasaulio. Juk vaikas užaugs, ateis paauglystė, ilgainiui mama taps vis mažiau reikalinga... Galbūt todėl man visiškai nesinori stabdyti įprasto gyvenimo tėkmės.

Sakoma, kad vaiką augina abu tėvai. Ar iš tiesų taip?

Gal ir abu? Vienas morališkai, kitas... Šiuo metu su dukra praleidžiu kur kas daugiau laiko nei vyras. Marius Afrikoje, išvykęs ten gana ilgam laikui, todėl namuose karaliaujame tik mudvi su Lela. Auginame ją abu, o kai Lela ūgtelės, bus galima paklausti, kas ją augino iš tiesų (juokiasi).

Kaip seniai judu su Mariumi kartu?

Draugavome labai ilgai, bet niekur spaudoje nebuvo rašoma, kad turiu draugą. Dar nebuvau išlindusi į viešumą, o jau pažinojome vienas kitą. Tiesa, susituokėme tik septintaisiais draugystės metais.

Edilija, kas gelbsti nuo liūdesio, kol vyras Afrikoje?

Saulės vonios (juokiasi). Pakanka nueiti į soliariumą, gauti šiek tiek ultravioletinių spindulių, ir vėl nuotaika pakili. Saulė ir vanduo - mano stichijos.

Ar dažnai išsiruošiate aplankyti jūros?

Prie jūros lankausi tik šiltuoju metų laiku. Tiesa, šiemet ją jau ir su Lela aplankyti spėjome.

Ar palaikote ryšius su buvusiais prodiuseriais?

Oi, ne. Mūsų niekada nesiejo ypatingi ryšiai. Aš džiaugiausi pasitraukusi iš tos veiklos, gal ir jie džiaugėsi? Nebūdavo jokio kavos ar arbatos gėrimo, skambinimo ar pasiteiravimo, kaip sekasi. Mus siejo tik darbas.

Papasakokite, kaip gimė atlikėja Iš Stiklo.

Tai buvo netyčinis ekspromtas (juokiasi). Pradėjau ilgėtis veiklos, pažįstamas vaikinukas pasiūlė padainuoti, o sceninis pseudonimas gimė natūraliai. Keista, kad niekas jo nesupranta. Vis klausia, kodėl Iš Stiklo, o ne iš medžio ar plastmasės? Mūsų gyvenime viskas taip trapu ir laikina... Tarsi iš stiklo. Šiandien yra, o ryt, net kitą minutę to gali nebelikti. Va, ir dabar kalbamės, o po akimirkos viskas suduš nesugrįžtamai...

Vadinasi, muzika ir toliau liks jūsų gyvenime?

Liks. Tik nemanau, kad visa mano veikla bus koncentruota vien į tai. Negaliu toliau žaisti žvaigždės: auga dukra, jaučiu atsakomybę, būtina mąstyti apie stabilesnę veiklą. Nelabai galiu sėdėti vienoje vietoje. Norisi iš gyvenimo pasiimti kuo daugiau. Tikrai nesvajoju tapti „superstar".

Mažąją Lelą leisite į vaikų darželį?

Galvoje mintis mintį veja... Gal ir į darželį? O gal auklytės ieškosime? Leisti į darželį gaila, ji dar nėra sirgusi. Kita vertus, trejų metų vaikas jau kur kas savarankiškesnis: moka ir šaliką užsirišti...

Ar tiesa, kad esate nepaprastai savarankiška?

Na, kiek dabar to savarankiškumo... Šiek tiek ir mamos pagalbos reikia prašyti, kad pabūtų su vaiku. Šiuo metu savarankiškumo mažoka: nėra veiklos, kuri leistų susidėlioti savo gyvenimą.  

Tačiau motinystė - taip pat darbas...

Sunkus darbas (šypsosi). Daug bemiegių naktų būta... Aišku, sunku. Maniškė dar ir dabar naktimis pasiblaško. Tačiau ir atlygis didžiulis. Kai matai, kaip ji žengia pirmuosius žingsnius... Gal tik dabar, kai Lelai artėja dveji metai, pradedu suvokti, kad ji nėra visas mano gyvenimas. Jei vaikui per daug aukojiesi, net jam nebegera pasidarai: būni suirzusi, pikta, nelaiminga. Šiuo metu bandau derinti motinytę ir pramoginę veiklą.

Ką simbolizuoja jūsų dukters vardas?

Lela - baltų deivė. Ji - tarpininkė tarp žemės ir dangaus, tarp dievų ir žmonių. Labai norėjau susilaukti dukters. Net gydytojams neleidau sakyti, kokia mano vaiko lytis (šypsosi). Tačiau rinkti vardą pradėjau tik aštuntą nėštumo mėnesį. Žinojau, kad noriu lietuviško. Atsimenu, varčiau lietuvių mitologijos žodyną, jame ir perskaičiau Lelos vardą.

Susilaukus dukters, gyvenimas labai pasikeitė?

Matyt, viskas priklauso nuo to, kaip žmonės įsivaizduoja vaiko auginimą. Bent jau aš įsivaizdavau, kad kol Lelai sukaks pusantrų metukų, nedirbsiu. Kai kurios mamos vos paauginusios savo atžalas grįžta į darbą, kitos išbūna su vaikais dvejus metus. Manau, kažką smarkiai griauti ar aukoti ir paskui dėl to kaltinti vaiką tikrai nereikia. Laikas, praleidžiamas su vaiku, - tavo gyvenimo dalis, o ne kažko praradimas. Gyvenimas su dukra įgavo visai kitą prasmę: ir Motinos diena, ir Kalėdos... Dabar noriu jai parodyti, kokios gražios ir prasmingos šios šventės. Lela nudažė mano gyvenimą dar nematytomis spalvomis.

Minėjote, kad dukra kaip du vandens lašai panaši į jus?

Ji kaip ir aš - Vėžys, gimęs Šerno metais. Lela labai aktyvi. Ne veltui sakoma, kad labiausiai išvargina veidrodinis efektas (šypsosi).

Dabar daug kas ryžtasi motinystei. Sako, laikmetis tam ideliai tinkamas. Nevilioja mintis apie antrą atžalą?

Bent jau šiuo metu nenorėčiau antro vaikelio - nepatempčiau.

Galėtumėte apibūdinti, koks ryšys sieja jus su mama?

„Faina" ta mano mama, ir ryšys tarp mudviejų yra. Tiesa, nė nežinau, nuo kada augau savarankiškai. Per atstumą mudvi kuo puikiausiai sutariame, gal tik po vienu stogu kiek sunkiau sekasi susišnekėti. Tačiau ji man labai padeda, kad ir dabar Lelą prižiūri. 

Motinystės atostogos artėja į pabaigą. Tikriausiai vis dažniau pagalvojate apie veiklą, kurios imsitės?

Turiu laiko iki liepos mėnesio, kol Lelai sukaks dveji. Bet jau dabar jaučiuosi įsprausta į kampą: iki šiol nežinau, ką veiksiu ir į kurią sritį pasiduosiu. Jei būtų bent koks pasirinkimas ar pasiūlymas, nesukčiau sau per daug galvos. O dabar jaučiuosi pakibusi ore. Kol kas gyvenu iš motinystės pašalpos, bet jau labai norisi rimtos veiklos, už kurią gaučiau atitinkamą atlygį.

Galbūt grįšite prie interjero srities?

Man ta veikla artima: yra ir kūrybos, ir judesio, ir bendravimo. Smagu, bet į tą patį darbą tikrai negrįšiu. Tačiau interjeras - viena iš sferų, kuri man primtina.

Birželio 30 dieną minėsite 26-ąjį gimtadienį. Ar laukiate šios šventės?

Sakoma, kad po 25-erių šventės ne tokios jau džiugios... Praėjusią vasarą savo gimtadienį minėjau su draugėmis. Kadangi dar maitinau Lelą, nieko labai griausminga nesinorėjo. Atvažiavo mama į Klaipėdą ir išleido mane su bičulėmis pasibūti. Tai buvo pirmas išėjimas po ilgos pertraukos. Klaipėdoje retai kur išeinu: nelabai yra kam vaiką palikti dukrytę.

O gal ir gyvenimas užmiestyje prisideda?

Taip, daugiausia laiko praleidžiame už miesto, tai šiek tiek izoliuoja. Gal vyresniems žmonėms toks gyvenimas turi daugiau pliusų? Kita vertus, jau pripratau, turint automobilį, atstumas - ne bėda.

Buvo laikas, kai vaikščiojau po namus vilkėdama sportinius drabužius... Atrodžiau visiškai „naminė", bet iš viso to jau išlipau. Dabar norisi vaiką puošti, o šalia jo ir mama turi gažiai atrodyti.

Papasakokite kiek daugiau apie savo pomėgius...

Man didžiulį malonumą teikia bendravimas su žmonėmis. Kartais ir pati tuo stebiuosi, juk esu gana uždara. Tačiau nepaprastai smagu, kai į tavo pasaulį ateina naujų, tau artimų žmonių. Anksčiau labai mėgau piešti (esu baigusi mokyklą, kurioje buvo sustiprintas dailės mokymas), bet dabar rankos seniai nuo to atpratusios. Taip pat mėgstu filmus ir keliones, nuo seno trokštu išmokti šokti.

Gal jau ir atostogų išvyka suplanuota?

Kol kas dėl kelionių sunku. Nebūtų kam Lelos palikti. Ji dar labai mažutė.

Tikriausiai laisvomis minutėmis daug skaitote?

Knygos - mokyklinė trauma. Vien pagalvojus apie jas, man kyla susierzinimas. Tai vis priverstinės literatūros rezultatas... Kiek prisimenu, pradinėse klasėse ir į biblioteką eidavau, ir knygas skaitydavau, o paskui tas lūžis įvyko. Dabar lyg ir norėčiau, tereikia save nugalėti.

Galėtumėte vadinti save šeimyniška?

Nesu buitiška ar šeimyniška (purto galvą). Tikrai ne iš tų, kurios laisto kambarines gėles... Jos mano namuose vysta (šypteli). Skamba žiauriai, bet ne iš piktos valios jas pamirštu. Kita vertus, maisto ruoša man artima. Gaminu dažnai, skaniai, bet tik tada, kai noriu (juokiasi).

Tikriausiai ir saldumynams sunkiai atsispyriate?

Tikrai ne! Dingtų jie nuo žemės paviršiaus ir net nepastebėčiau. Labai abejingai į juos žvelgiu. Man kur kas skaniau silkutė.