Gintarė Volungevičiūtė: laimė – būti kartu

„Tuoktis ir reikia tada, kai vienas kitą myli taip, kaip jie", - prasitarė viena Gintarės Volungevičiūtės (25) ir Roberto Scheidto (35) vestuvių viešnia. Išties Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčioje šeštadienį buvo taip jauku ir gera ne tik dėl gražios kunigo kalbos, bet ir dėl jaunųjų - žinomų buriuotojų, Pekino olimpinių žaidynių vicečempionų šilumos. Dukart olimpiadose aukso ir tiek pat sidabro medalių iškovojęs brazilas tikrai taip nesigraudino kopdamas ant svarbiausių varžybų garbės pakylos. Ašaros tekėjo ir jaunųjų, ir svečių skruostais. Prieš Dievą prisiekę amžiną meilę, sportininkai tądien daugiau neverkė. Šypsojosi, priėmė sveikinimus ir tiesiog spinduliavo: regis, dar negalėjo patikėti laime, kad ilgų išsiskyrimų laikas baigėsi. Nuo šiol jiedu - šeima!

„Mes susitikome... vandenyje. Bet ne jūroje, - šypsosi 2007-ųjų vasaros įvykius Kinijoje prisiminęs Robertas. - Viskas vyko natūraliai ir paprastai. Baseine mūsų vieno kitam nepristatė, nesupažindino. Pats ją užkalbinau. O paskui mums viskas žaibo greičiu klostėsi. Ji keletą kartų buvo pas mane Brazilijoje, aš lankiausi Lietuvoje. Nebeįsivaizduojame gyvenimo vienas be kito." Tokia svarbiausių įvykių sparta - per įtemptus sportavimo metus sutiktas mylimasis, laimėtas pirmasis Lietuvos buriavimo istorijoje olimpinis medalis, įvairūs priėmimai, pagerbimai, vestuvės - apsuktų galvą ne vienam jaunam žmogui. Bet ne Gintarei. Išbandymų jūrose užgrūdinta buriuotoja įstengia net ir dabar, kai gyvenimas sukasi beprotiškai greitai, išlikti rami. Bent jau neparodo, kad yra sutrikusi. Sportas ją užgrūdino ir fiziškai, ir morališkai. „Kodėl Gintarė? Ji - ne tik labai graži mergina. Gintarė mane supranta kaip niekas kitas. Aš stengiuosi ją visuomet palaikyti. Ji - mane. Mes norime būti drauge. Kai jos nėra šalia, jaučiu, kad kažko svarbaus labai stinga. Gera, kai būname kartu", - kalba Robertas spausdamas ilga kuklia balto šilko suknele pasipuošusios nuotakos ranką.

Kaip dvi ryškios asmenybės, daug pasiekę sportininkai tilps po vienu stogu? Kuris šeimoje bus didesnė žvaigždė? „Kad to šeimyninio gyvenimo dar nelabai ragavome... - šypsosi Gintarė ir glusteli vyrui prie peties. - Kaip jaučiuosi? Kaip... ponia Scheidt! Abu - labai laimingi. Tos šventės tikrai laukėme. Dabar jau galėsime planuoti gyvenimą."

Savo šalyse - populiarūs

Gintarės ir Roberto gyvenimai klostėsi stebėtinai panašiai, kas kad skirtinguose žemynuose. Ir vienas, ir kitas pradėjo buriuoti nuo vaikystės. Abiejų tėvai - energingi, sportuojantys. Kauniečiai Elvyra ir Gintautas Volungevičiai kopė į kalnus, rengdavo žygius į mišką ir visaip skatino atžalas - Romą, Gintarę ir Justą - sportuoti. Brazilijoje, San Paule, gyvenantys Fritzas ir Karin Scheidtai neabejingi vandens sportui, mėgdavo juo užsiimti su visais trimis vaikais - Carla, Thomu ir Robertu. Mažasis Scheidtų sūnus Robertas, būdamas devynerių, sėdo į seną, iki tol dviejų sportininkų „drožtą" mažytį laivą „Optimist" (tokiu dabar plaukioja keturiolikmetis Gintarės brolis Justas). Dešimties jis iškovojo pirmą tarptautinį titulą - tarp savo amžiaus grupės sportininkų tapo Pietų Amerikos čempionu „Optimist" laivų klasėje. Pasipylė pergalės, medaliai. Titulai - šimtai aukščiausių įvertinimų. Roberto populiarumą gimtojoje Brazilijoje rodo ir tai, kad jam buvo patikėta garbinga pareiga - nešti savo šalies vėliavą per šių metų Pekino olimpines žaidynes. Gintarė taip pat turi įspūdingų pergalių, tik dar ne tiek daug, kiek jos išrinktasis. Ji yra tapusi Europos vicečempione, pasaulio pirmenybėse užėmusi trečiąją vietą, bet dėl krepšinio pakvaišusioje Lietuvoje žvaigžde imta laikyti tik po Pekino žaidynių. Jos iškovotas olimpinis sidabras daug ką privertė prisiminti palyginti ne itin populiarų buriavimą. Sportininkei teko garbė nešti Lietuvos vėliavą per olimpiados uždarymą, o grįžusią pasitikę puolė sveikinti ir aukščiausi politikai, ir paprasti praeiviai gatvėje. San Paule gyvenanti Roberto sesuo Carla turi tris vaikus, bet vis tiek randa laiko paplaukioti burlente, kaip ir penkiasdešimtmetė kaunietė Gintarės mama Elvyra, ant lentos atsistojusi prieš penkerius metus.

Svečiai liko sužavėti

„Ar džiaugiamės gražuole nuotaka? Dar klausiate! Neišsivežame jos visiems laikams. Grąžinsime - juk ji visuomet bus lietuvė, atstovaus savo šaliai", - po civilinės poros santuokos Kauno rotušėje kalba Roberto brolis - vienas Brazilijos buriavimo rinktinės trenerių Thomas Scheidtas. Išties nei jis, jaunojo tėvai, nei sesuo su šeima nė kiek nesigailėjo vestuvių atvykę į Lietuvą. Čia jiems viskas patiko, išskyrus... rudens žvarbą. Saulėtojo San Paulo gyventojai gūžėsi apsirengę lengvučiais paltais, šildė rankas kišenėse, bet plačiai šypsojosi ir džiaugėsi susipažinę su Gintarės šeima. „Jie visi - tokie geri ir šilti! Gintarė mums prigalvojo veiklos, pramogų: buvome čiuožinėti ledo arenoje, visi drauge valgėme picų. Jos tėvai ir broliai nepaprastai šaunūs. Smagu, kad Justas pradėjo bendrauti su mano dukterimis Alexia ir Julie. Labai norėčiau dar sugrįžti į Lietuvą, aplankyti ne tik Kauną, bet ir Vilnių. Aišku, būtų smagiau čia atvykti vasarą, kai šilčiau. Gintarės ir Roberto vestuvių negalėjome praleisti. Jie galėjo palūkėti, kol atšils, bet, matyt, nenorėjo. Labai jau troško kuo greičiau būti kartu. Matau, brolis su Gintare labai laimingas, nes sutiko moterį, kurį jį puikiai supranta. Gerai jos dar nepažįstu, bet pirmi įspūdžiai - puikūs. Ji - labai miela, šauni, gera. Moka kantriai ir sunkiai dirbti. Be šių savybių tokiame sporte nieko nepasieksi. Manau, jam tiesiog pasisekė", - šypsosi jaunėlio Roberto sesuo Carla, vestuvėse dalyvavusi su vyru ir trimis vaikais. Išvykdami iš Lietuvos svečiai šnirpščiojo nosimis - pasigavo slogą, bet niekas rimčiau nesusirgo.

Pavardė - trumpesnė

„Aš tave myliu", - išpyškina Robertas, paprašytas ką nors pasakyti lietuviškai. Ir tai sako be akcento, neslėpdamas, jog šią frazę savo moteriai kartojo ne sykį. „Buriuotojo rankos", - angliškai teisinasi, rodydamas paprastą aukso žiedą, užmautą ant užgauto, mėlyne paženklinto piršto. Nuotakos tokios smulkmenos nė kiek neglumina. Prie kraujosruvų, įsitaisomų narstant virves ar virstant laivui, ji ne mažiau pripratusi. Kaip ir prie profesionalaus sportininko gyvenimo ant ratų. „Greičiausiai įsikursime Italijoje. Bet viskas spręsis po Naujųjų metų. Iki tol nuolat judėsime", - pasakoja šiuo metu Ispanijoje, kur Robertas rengiasi regatai, viešinti Gintarė. Vėliau pora trauks į Italiją, Braziliją. Keliaudama buriuotoja lapkričio 26-ąjį švęs ir savo gimtadienį. Sportininkė ne kartą yra užsiminusi, kad šeima ir vaikai jai atrodo kur kas svarbiau nei karjera, pergalės. Bet galbūt spėsianti suderinti viena ir kita. Savo sėkmės talismaną - gintaro pakabutį - ji atidavė aplink pasaulį plaukiančiai jachtai „Ambersail". Sėkmę nešančių simbolių Gintarei nebereikia: jaučiasi laiminga, nes mylimas vyras greta. Skirtumas tik tas, kad kai su Lietuvos komanda startuos būsimose regatose, ant laivo šono bus ne tarp buriuotojų rekordiškai ilga Volungevičiūtės pavardė, o kur kas trumpesnė - Scheidt.