Gyvenime ir muzikoje Arvydas Martinkėnas-Vudis vengia monotonijos

KELETAS FAKTŲ
Gimė 1983 m. lapkričio 27 d. Kaune.
Mokslai: Kaune studijavo muzikos technologijas.
Pasiekimai: 2005 m. dalyvavo LNK televizijos muzikiniame realybės šou „Kelias į žvaigždes“, 2008 m. pradžioje – LNK muzikiniame projekte, kuriame rungėsi visų trijų realybės šou „Kelias į žvaigždes“ dalyviai, suskirstyti į tris komandas po tris (iš kiekvieno šou po vieną), kartu su Radži ir Evelina laimėjo pirmąją vietą.
Veikla: dainuoja, kuria muziką ir dainų tekstus, merginų grupės „Pikų panos“ prodiuseris.

Džiugi žinia – jau šią savaitę prekybos vietose turėtų pasirodyti ilgai lauktas ir brandintas Vudžio albumas „Jau jau jau“. Rodos, naujas įvaizdis, dar brandesni planai, o Vudis vis toks pat paprastas, šiltas ir visai „nesužvaigždėjęs.“

Neįmanoma nepastebėti jūsų naujo, šiek tiek „piktesnio“ įvaizdžio. Kaip ryžotės tokioms permainoms?
Manau, tapau vyriškesnis. Permainas paskatino naujas albumas „Jau jau jau“. Be to, dvejus metus atrodžiau taip pat, tad pasikeisti bent kartą per tiek laiko privaloma. Net ir naujojo albumo muzika kiek kitokia nei ankstesnė mano kūryba.

Gal jau turite mėgstamiausią dainą iš naujojo albumo?
Tai kad man jos visos mielos (šypsosi). Tarkim, daina „Amžinai“, kurią dainavau „Tūkstantmečio ralyje“. Nors ne pats ją sukūriau, labai mėgstu – kai dainuoju, atsigaunu.

Ar yra tokia daina, kuri jums visai nepatinka, bet dainuojate, nes jos pageidauja gerbėjai?
Būna ir tokių dainų, neįvardysiu konkrečiai (šypteli), bet tik viena arba dvi. Na, dvi (juokiasi).

Kūrybinės mintys aplanko netikėtai ar bandote susikaupti ir kažką „išspausti“?
Mane įkvėpia judėjimas. Nemėgstu monotonijos ir pastovumo. Jau trečią ar ketvirtą kartą savo studiją perkeliu į kitą vietą, nes man reikia permainų. Netgi namuose dažnai perstumiu baldus ir sukeliu tikrą „bardaką“. Kai aplinkui daug netvarkos ar netgi diskomforto, aplanko geriausios mintys.

Esate merginų grupės „Pikų panos“ prodiuseris. Kaip kilo idėja to imtis?
Susikaupė daug dainų, kurių pats neatlieku arba jos man netinka dėl stilistikos. Kūriniai tikrai geri, tad su Haroldu nusprendėme sukurti kažką savo ir taip realizuoti sukauptą kūrybą.

Gal turite minčių, susijusių su naujais projektais? Pavyzdžiui, televizijoje ar radijo stotyje?
Labai norėčiau išbandyti save daugelyje sričių: televizijoje, radijuje. Turiu netgi mažą svajonę – įgarsinti kokį nors kino filmą. Gal kada ir pavyks tai įgyvendinti.

Kaip atrodo įprasta jūsų diena?
Aš visą laiką nieko neveikiu (juokiasi). Visiems atrodo, kad tik slampinėju, nuvažiuoju į vieną kitą koncertą, pasėdžiu prie kompiuterio. Netiesa – visą laiką galvoju, taip sakant, „dirbu mintyse“. Net eidamas gatve negirdžiu ir nematau, kas vyksta aplinkui. Esu sukaupęs tiek projektų, kad... (Nusijuokia.)

Ar nepasiilgstate tų laikų, kai grodavote tik sau, kai negalvojote apie įvaizdį ir kitų žmonių nuomonę?
Niekada nepamirštu, nuo ko pradėjau. Kartais namuose pabrazdinu gitara senas dainas, iš kurių semiuosi įkvėpimo. Daug kūrybinių minčių sukelia grupės „Him“ muzika, ji labai melodinga ir dinamiška.

Jeigu šiandien nebūtumėte scenoje, kuo užsiimtumėte?
Turbūt gročiau gatvėje. Anksčiau taip užsidirbdavau pragyvenimui. Sekdavosi netgi labai neblogai. Buvo laikai, kai grodavau baruose, dalyvaudavau konkursuose, laimėdavau ir gyvendavau (juokiasi).

Ar pasikeitė klausytojų ratas per dvejus jūsų koncertinės veiklos metus?
Labai pasikeitė, nes atsirado ir vyresnio amžiaus klausytojų. Tai mane labai stebina. Gaunu iš jų ir dovanų. Pavyzdžiui, nuo Danutės iš Mažeikių (Vudis su džiaugsmu parodo pakabutį, kurį nešioja kaip papuošalą – aut. past.). Jai 45-eri metai, bet ateina į visus mano koncertus.

Ką manote apie Lietuvos klausytojus?
Jie turi savo nuomonę ir visada renkasi patys. Jei didžiajai masei siūloma intelektualesnė, sudėtingesnė, vadinamoji neformatinė muzika, jos nepriima. Gali kaip nori įrodinėti, kad ji gera, jei žmogui nepatiks – tai ir neklausys.

Ar galima sakyti, kad yra gera ir bloga muzika?
Tikrai ne. Manau, tie, kurie skanduoja, kad „popsas blogai“, mąsto siaurai.

Kiekvienas žmogus turi gerų ir blogų savybių. Koks Vudis jums pačiam labai nepatinka?
Aš blogas (šypsosi). O jei rimtai, esu labai patiklus. Jei susipažinęs su nauju žmogumi matau, kad jis man patinka, jį priimu kaip draugą, kurį pažįstu beveik dešimt metų. Taip lengva nudegti.

Gandų apie jus yra užtektinai. Kokie juokingiausi?
Standartiniai: nuo manęs laukiasi, teks mokėti alimentus. Sklido gandų, kad gyvenu ne Lietuvoje. Dažna „naujiena“, kad aš į avarijas pakliūnu... Tokiais atvejais turiu draugams aiškinti, kad man viskas gerai ir nieko panašaus nenutiko.

Po nesusipratimo su stiliste E. Mickevičiene bandysite dar kam nors patikėti savo įvaizdį ar nuo šiol kursite jį pats?
Mes vėl labai normaliai bendraujame, kalbamės. Sakau: „Oi, tu pikčiurna...“ (Juokiasi.) Išsiaiškinome be barnių ir pykčių. Esu draugiškas ir optimistas, visada viliuosi, kad žmonės yra geri, tik bijo tai parodyti.

Ar lieka laiko meilei?
Tiesą sakant, nelabai. Labiausiai myliu muziką, o visa kita šalia. Bet yra... (šypteli).

Esate laimingas ar kažko vis dar trūksta?
Aš tikrai laimingas. Nors jeigu nieko netrūktų, būtų neįdomu, tad visą laiką turiu didesnių ambicijų. Jos susijusios su kitais metais (juokiasi) ir tikrai ne su Lietuva. Bet pabėgti iš Lietuvos tikrai nesiruošiu.

Koks ir kur turėtų būti jūsų svajonių koncertas?
Norėčiau, kad susirinktų šimtas tūkstančių žmonių, o vieta nėra labai reikšminga. Svarbiausia, kad žmonės būtų kuo šiltesni, atsipalaidavę ir nusiteikę dalyvauti bei linksmintis, o ne spoksoti išpūtę akis.

Esate prietaringas?
Taip. Jei per kelią perbėga juoda katė, tris kartus nusispjaunu per kairį petį. Bet prieš koncertus nieko ypatingo nesiimu.

Manote, kad šiuo metu esate „ant bangos“?
Nežinau, kol kas nieko nejaučiu. Man smagu, gera, tad aš dirbu ir nesuku sau galvos, kur ta banga (juokiasi). Darau tai, kas patinka, ir viliuosi, jog žmonės įvertins.