Marijus Mikutavičius: smalsumas atvedė į kiną

Šio mėnesio pabaigoje dainininką ir televizijos laidų vedėją Marijų MIKUTAVIČIŲ (36) dažniausiai bus galima sutikti filmavimo aikštelėje, į kurią, kaip pats sako, atvedė ne kas kitas, o smalsumas. Režisierės Inesos Kurklietytės juostoje „Sibiro madona“ Marijui patikėtas gimnazijos direktoriaus vaidmuo.

Neseniai tavo kolega Andrius Mamontovoas nusifilmavo kino juostoje „Nereikalingi žmonės“, kur vaidino kunigą. Tave pasirinko taip pat gana „teisingai“ – gimnazijos direktoriaus vaidmeniui. „Teisingiems“ žmonėms – „teisingi“ vaidmenys?
Kodėl gi ne?! Esame teisingi, dori, geri, sąžiningi žmonės. Niekam kitam tokio vaidmens juk negali skirti!
Negana to, režisierė I. Kurklietytė tave pavadino stipria asmenybe, kuri gali sukurti reikalingą personažą...
Galbūt Inesa šiek tiek flirtavo – nemanau, jog esu labai stiprus. Ypač kine. Tačiau režisierė priėmė sprendimą, kurį, tikiuosi, lėmė objektyvios priežastys. O man pačiam tiesiog įdomu. Kaip ir viskas.
Kine išbandyti jėgas yra tekę?
Kai buvau studentas, filmavausi grupės „Faktas“ vaizdo klipe, deja, tik masinėje scenoje. Geresniam vaidmeniui manyje, matyt, nieko doro neįžvelgė.
Bet juk neseniai per televiziją rodė muzikinį filmą, kuriame vaidinai namolio grįžtantį kareivį!
Bet argi tai kinas? Be to, ir mano vaidmuo buvo toks, kad turėjau daug eiti ir daug vaidinti pavargusį. O juk pavargusį vaidinti man nėra sunku...
Gimnazijos direktorius bus kitoks?
Sprendžiant pagal scenarijų, turėsiu būti linksmas ir šmaikštus, palaužtas ir sudaužytas, liūdnas ir įsimylėjęs, per kančią mylintis ir stojiškas – žodžiu, visoks.
Kaip suprantu, scenarijų jau skaitei. Kiek svarbus jis buvo priimant sprendimą filmuotis?
Nesu aktorius. Arba bent jau iki šiol taip maniau. Todėl svarbiausia buvo mano smalsumas.
Sibiro tema tau pažįstama?
Priklausau kartai, kuri pasišiaušia, kai tremtinių bendruomenė ima galvoti, kad tik jie gali valdyti valstybę ir kad tik jie žino, kas yra gyvenimas ir kokia Lietuva. Kita vertus, mano senelis buvo tremtinys, todėl augau aplinkoje, kurioje apie tai buvo kalbama. Žinau, kas yra Sibiras ir kas ten vyko, suvokiu tautos tragizmą. Mano pozicija tokia pati, kaip ir dieduko, kuris sakė, kad toks buvo jo laikmetis ir kad dėl to nėra ką kaltinti.
Jei pavyks sukurti filmą, nieko nekaltinantį ir nieko nedeklaruojantį, o tiesiog atskleidžiantį žmogiškus jausmus, jei jame bus daugiau žmogiškumo nei politinės motyvacijos, viskas bus gerai.