Modestas Vaišnoras – eterio chuliganas

Oralinį seksą imituojančiais judesiais „Humoro klube“ palydėtas pokštas, kaip populiari dainininkė Nijolė Pareigytė gavo darbą draugui priklausančioje bendrovėje, buvusio žurnalisto Modesto Vaišnoro (27) pavardę norom nenorom įrašė į skandalistų gretas. Dabar reklamos agentūroje „DDB Vilnius“ dirbantis Modestas purto galvą: „Nepadariau nieko, kad atkreipčiau į save dėmesį. Kai nusimausiu kelnes ir, prieš tai pasikvietęs būrį žurnalistų, Vokiečių gatvėje į fontaną įmerksiu subinę, štai tada ir vadinkite mane avangardistu, skandalistu ar dar kuo nors.“

Kaip vėliau paaiškėjo, be kelnių jis jau yra lakstęs, bet, sako, tai darė savo malonumui: „Esu žodžio žmogus - pralaimėjau lažybas, todėl ir laksčiau."

Duoti interviu sutikai ne iš karto: „laužeisi", sakei, kad neturi ką papasakoti. Tai - savotiškas vaidmuo ar kolegų dėmesys išties nėra toks mielas, kaip kartais galima įsivaizduoti?

Neapsimetinėju, kita vertus, jei būčiau visiškai nenorėjęs, ko gero, nebūčiau čia atėjęs. Prisimenu, kaip pats buvau žurnalistas ir kalbindavau žmones duoti interviu. Negalėdavau pakęsti, kai kokie nors slunkiai menininkai, politikai maivydavosi ir sakydavo: „Nenoriu, negaliu, skambinkite kitiems, yra įdomesnių žmonių..." Tuomet žinojau tik dvi priežastis, kodėl galima su žurnalistu nekalbėti: tuo metu esi išvažiavęs iš Lietuvos arba dalyvauji artimo žmogaus laidotuvėse.

Tiesą sakant, ir pats dabar galėčiau pasakyti: „Skambinkite Nijolei arba kam kitam iš „Humoro klubo" - galbūt jie įdomesni..." Man užtenka to, kad žmonės mano istorijas internete peržiūri tūkstančius kartų.

Susitikai su manimi iš gailesčio?

Absoliučiai! Atėjau tik iš solidarumo su buvusiais kolegomis. Jei atvirai, labai norėčiau išmokti sakyti „ne". Tiesa, kai kurių interviu sugebėjau atsisakyti, nes jaučiu, kad nieko naujo nebepapasakosiu, nieko įdomaus „nebeišlaušiu".

Iš kiekvienos laidos kūrėjų televizijos vadovai reikalauja reitingų. Tenka dėl populiarumo ką nors daryti specialiai?

Galiu drąsiai ir nesimaivydamas pasakyti: jokių „piaro" akcijų mes nerengiame. Pokštas apie Pareigytę? Giliai viduje pagalvojau: žinia apie jį gal ir galėtų pasklisti plačiau, tačiau buvau įsitikinęs, kad televizija jo neparodys. Prieš tai jau buvo įvykę keturi filmavimai, kuriuose būta pokštų apie Nijolę, jie atrodė subtilesni, žmonėms net labiau patiko, bet į eterį taip ir nepakliuvo. Juokaudamas pasakiau, kad šnekėsiu tol, kol pateks.

Manau, mūsų renginiai yra dukart ar net triskart geresni už tai, ką pamato televizijos žiūrovai. Jei viskas, kas vyksta „Tamstoje" ar kituose klubuose, būtų parodyta, iš teismų, matyt, apskritai neišlįstume, juolab kad pastaruoju metu visi kažkodėl ėmė savyje atrasti garbę ir orumą. Keista, žmonės asmeninį gyvenimą kiša į cirko garbės lentą, o paskui pyksta, kad iš jų šaipomasi.

Po savo interpretacijų tema „Kaip Nijolė Pareigytė gavo darbą draugo firmoje" sulaukei grasinimų atsidurti teisme. Tačiau esi pasakęs, kad net jei būtum žinojęs, kaip viskas išsirutulios, būtum pasielgęs taip pat, tik su dar didesne jėga...

Turbūt tai buvo pirmas mano interviu, todėl pasakiau gal kiek per riebiai (juokiasi). Didesnės jėgos nebūtų buvę, tačiau nesijaučiu ir neteisus. Ir ne dėl to, kad pasakiau teisybę ar neteisybę, o todėl, kad pasakiau bajerį.

O tai, kad gali atsidurti teisme, tave gąsdina?

Gąsdina, bet nestabdo (šypsosi). Tiksliau - gąsdina mano artimuosius. Kita vertus, būtų keista, jei žmones pradėtų bausti už nuomonės interpretavimą gestais, net ne žodžiais.

Neįsivaizduoju, kaip Nijolė gavo darbą. Negana to, man visiškai, lietuviškai tariant, nusispjaut, kaip ji tai padarė. Aš tiesiog pasišaipiau iš jos susikurto įvaizdžio ir šią akimirką einamų klasikinio švarkelio reikalaujančių pareigų. Dama, kuri pusnuogė fotografuojasi šalia sekcijų, vapa apie jos šunį ištikusias menstruacijas, išties gali kelti įtarimų, ar yra sukurta būti projektų vadove ir ar perėjo tris darbo pokalbių etapus. Neatlieku jokios misijos, tačiau būtų smagu, jei po tokių laidų ar renginių šitokioje mažoje šalyje kaip Lietuva žmonės išsiblaivytų nuo jų momenėlius sudrėkinusios šlovės.

Manai turįs teisę auklėti?

Šeštokas, rūkantis prie mokyklos, manau, taip pat turi teisę pasakyti, ką galvoja. Kokius mokslus turiu baigti, kokią knygą privalau perskaityti, kad įgyčiau teisę pasišaipyti? Ką norėjau, tą pasakiau. Tai buvo tiesiog pokštas. Beje, dabar jis man netgi atrodo banalokas ar bent jau nelabai originalus.

O jei taip, kaip iš Nijolės, būtų pasišaipyta iš tavo draugės ar žmonos? Nejaugi tylėtum ar dar blogiau - su visais sykiu juoktumeisi?

Niekada apie tai negalvojau. Viskas priklauso nuo to, kokį įvaizdį būčiau susikūręs, kokį vaidmenį būtų pasirinkusi antroji pusė. Jei mano vestuvių nuotraukos užimtų keturiolika populiariausio žurnalo puslapių, o mano antroji pusė būtų garsi tuo, kad kadaise ir ji miegojo su Koršunovu, turėčiau pasirengti išgirsti pašaipų. Manau, jei provokuojame visuomenę, ji turi teisę mus skalpuoti, šaržuoti, pajuokti. Jei sutinki būti rodomas per televizorių, pasirašai nuosprendį būti gaidys. Jei gauni šlovės spindulių, turi už juos atidirbti.

Komentaras, kurį radau internete: „Apskritai, kodėl vietinės reikšmės „humoristai" iš „stand-up" stiliaus ima cinizmą, bukumą, hedonizmą, bet visiškai neparodo talento." Jei atvirai, tokia kritika tave žeidžia?

Tikrai nežinau, kas yra tikras talentas televizijoje arba scenoje. Taip, tikrai neturiu aktoriaus talento, mano veidas, beje, kaip ir balsas, nesikeičia jokiu paros metu, tačiau, manau, talentą šmaikštauti turiu. Televizija galbūt ir nėra rodiklis, bet, surengę vos penkis vakarus, mes į ją patekome, o žmonės ne tik Vilniuje, bet ir kituose miestuose renkasi į mus pažiūrėti. Gal neturime tokių talentų, kokių patys norėtume, bet kiekvienas turime to, kas kitiems patinka. Turime Justą (žinomas kaip pokšto „Aš - Rokas Žilinskas" autorius Justinas Jankevičius - red. past.).

Tikrai nesakau, kad mes - į krūvą susirinkę talentai, tačiau, neabejoju, esame kur kas juokingesni už tuos, kuriuos žmonės mato laidose „Dzin" ar „Laba diena", tose, kur humoras netgi paaiškinamas ir kurių niekas net nebekritikuoja.

Prieš trejus metus dėl to, kad tavo vedamoje laidoje nuskambėjo daina, kurioje yra žodžiai: „Nušoviau Brazauską, aš įvykdžiau tai, ką sumaniau", buvai atleistas iš Lietuvos radijo. Laikui bėgant ribos, iš ko galima viešai šaipytis ir iš ko - ne, keičiasi?

Ne darbas, o idėja man visuomet buvo svarbiausia. Nežinau, kokią Valentaitę turėčiau sutikti, kad ne idėja man taptų svarbiausia. Todėl ir stengiuosi nebijoti pasakyti, padaryti. Bet dar noriu pakartoti tai, ką ne sykį sakiau: tikrai specialiai nesistengiau ir nesistengiu žmogaus įžeisti. Man dažnai tenka atsiprašinėti savo aplinkos žmonių dėl to, kad perlenkiau lazdą ir netyčia įžeidžiau. Galvoji, kad visi ir visada tavo humorą turėtų suprasti, bet tai, deja, nutinka kur kas rečiau nei Jagelavičiūtė atsiduria jūsų žurnalo viršelyje.

Klausei apie ribas ir ar jos keičiasi? Keičiasi, bet į blogąją pusę. Vaikai dabar turi daug teisių, o suaugusieji jaučiasi neliečiami. Jei taip, tuomet ir internetą būtina uždrausti, nes štai jame šūdo tikrai pilna!

Bet kaip galima reaguoti į kiekvieną pasakymą?! Jei pats reaguočiau į visas replikas, būčiau seniai pasislėpęs kaminkrėčio panagėje. Žmonės, atsipalaiduokite!

Vienas bičiulis tave pavadino „laisvo žodžio ribų tyrinėjimo avangardistu" ir „cenzūros kankiniu". Visa tai - išties apie tave?

Žinoma! Galbūt pernelyg protingai pasakyta, bet - tiesa (juokiasi).