Tina ir Mino. Su meile, bet be šašlykų
Autorius:
zmones24.lt / Žmonės.lt
zmones24.lt / Redakcijos archyvo nuotrauka
Šiai ilgakojei juodaplaukei įėjus į vidų, visi patalpoje esantys vyrai nevalingai atsigręžia. Keletas net pamiršta susičiaupti.
Lange boluojančio drėgno Lietuvos peizažo fone Tina atrodo pavydėtinai įdegusi. Neseniai jiedu grįžo iš Italijos: ne tik kuriantis dainas, bet ir italų kalbą Kauno medicinos universitete dėstantis Mino ten vyko darbo reikalais. O Tina... „Tiesą sakant, tavęs Italijoje net nepastebėjau, – čiauška ji mylimajam. – Mačiau tik Frančesko, Fabijo, Antonijo... Ak, jie mane vadino Tina balerina...“ „Ji ten sužibėjo, visus italus apakino“, – racionaliai aiškina Mino. Pavydo – nė kruopelės. Matyt, jis iš tiesų velniškai pasitiki savimi.
Tina: Nepatikėsi, jis visą kelią bambėjo, nes norėjo važiuoti valgyti sušių, o aš nutempiau į piceriją. Dabar ne metas sušiams!
Mino: Sakiau jai: jei jau ryžomės papasakoti atvirą savo meilės istoriją, reikia eiti ten, kur mes gerai jaučiamės, kur tvyro ypatinga atmosfera. Paprastai tai būna sušių restoranas.
Juk sušis yra afrodiziakas?
Mino: Na, taip. Bet ar įmanoma perkalbėti užsispyrusią moterį? Ir kaip dabar atrodys šis straipsnis? Jau įsivaizduoju: „Susitikome picerijoje, Mino šlamštė makaronus, Tina, kaip visada, nieko nevalgė...“
Tegu juos galas, tuos makaronus. Iškilmingai klausiu: pora jūs ar ne?
Mino: Žinoma, pora.
Tina: Neskubėk... Mes esame scenos partneriai.
Mino: Šią frazę jau išmokome atmintinai. Iki šiol visiems tik ją ir kartojome.
Šįkart su ja nebeprasmuksite, mielieji!
Mino: Ir nemėginsiu. Atvažiavau čia tiesiai iš sporto klubo, nepasikvepinęs, apnuoginta siela... Matai mane tokį, koks esu, be želė plaukuose. Klausk, ko tik nori, tiek jau to – atsakysiu.
Gerai, klausiu: judu seniai kartu? Sunku ir suskaičiuoti, kiek laiko mulkinate visus tuo „scenos partnerių“ įvaizdžiu...
Tina: Kartu dirbame trejus metus. Tai ilgiausiai buvęs scenos partneris mano gyvenime (juokiasi).
O kada baigėsi tarnybiniai ir prasidėjo netarnybiniai judviejų santykiai?
Tina: Kai jis man atnešė glėbį rožių. Tada supratau, kad kažkas čia ne taip. Ech, kaip nuostabiai tada jaučiausi...
Gal galima išsamiau?
Tina: Mino man liepė atvažiuoti į prieplauką, kodėl – neaiškino. Ateinu, o ten plieskia automobilio lempos, šoka mano mergaitės, apsirengusios baltais rūbais... Daugiau žmonių nebuvo – tik mes. Man padavė suknelę, suskambo muzika – ir turėjau eiti šokti. Šokau šokau, tada gavau tą didelę puokštę. Ir tapo nebeaišku, kas čia vyksta!
Mino: Mūsų romanas iš tiesų absoliučiai tarnybinis. Paklusau senoms geroms lietuviškoms tradicijoms: kuriame kaime gyveni, tame ir merginos ieškai. Nes į kitą kaimą tiesiog nenuvažiuoji...
Tina: Nevaryk čia ant mano kaimo!
Mino: Scenoje susibėga labai daug porų. Nežinau, ar tai gerai: gal būtų neblogai turėti žmoną buhalterę? Bet aš nė nespėjau suskaičiuoti „už“ ir „prieš“. Su Tina drauge repetavome, vykome į renginius, taigi natūraliai susibėgome į porą. Jos buvo neįmanoma nepastebėti: sukinėjosi, kikeno, lipo ant kėdžių...
Tina: Niekur aš nelipau! Tai tu iš užkulisių žiūrėjai į mane!
Mino: Pripažįstu, žiūrėjau. Bet ir į kitas pažiūrėdavau, o tu verteisi per galvą, kad atkreipčiau dėmesį. Visos mergaitės normalios, sėdi kaip žmonės, o viena šokinėja, ant kėdės lipa, sklaidosi... Ir vis mane čiupinėja: „Tiu tiu tiu, tai ką, šoksi su mumis?“
Tina: Aš išeinu! Toliau šnekėkitės be manęs!
Mino: Dėmesį tu man tikrai rodei!
Tina: Vargšelis... Suvystytas...
Mino: Na, taip nesakau. Bet aš iš prigimties kuklus. Paspoksoti, paflirtuoti, geisti – galiu, bet pirmas artyn prieiti bijau.
Tina: Aš galėdavau prie jo kabinėtis šokdama, per koncertą. Tai buvo puikus pasiteisinimas...
Mino: O kas mane tempė į kažkokį slaptą kambariuką „kultūrkėj“? „Einam, einam, ką aš tau parodysiu...“
Nagi nagi? Ir ką ji tau parodė?
Mino: Ji man pašoko! Aš buvau šokiruotas! Nusitempė, liepė ramiai sėdėti ir pradėjo man prieš nosį šokti. Jėzau, galvoju, ką dabar daryti... Ir ką kiekvienas normalus vyras mano vietoje būtų daręs?
Negi tau dabar reikia duoti patarimų...
Mino: Nenorėjau taip lengvai pasiduoti. Aš juk vyresnis už ją, be to, moterų pageidaujamas, nepasiekiamas. Negi taip iškart nusileisiu ir sakysiu: „Imk mane čia ir dabar“? Juokai juokais, bet ir dabar iki vestuvių neprieiname, nes susikurtas įvaizdis man daro didelę įtaką. Gerbėjos privalo žinoti, kad priklausau joms visoms. Kaipgi galiu priklausyti tik vienai?.. Noriu būti geras atlikėjas, po dešimties ar daugiau metų tapti legenda. Prisimink kino legendas: argi kalbant apie juos minimos žmonos ir vaikai? Jų tarsi išvis nėra! Todėl iki šiol nepasakodavau apie asmeninį gyvenimą.
Tačiau ne scenoje, o tikrovėje esi visai „normalus“ žmogus: įsimyli, pykstiesi, taikaisi, skiriesi, stengiesi būti ištikimas vienai moteriai...
Mino: Be abejo. Artimą draugystę su Tina būčiau dar slėpęs, bet pastaruoju metu apie mus pradėjo kalbėti būtus ir nebūtus dalykus. Vienas straipsnis ypač papiktino: žurnalistas net nesivargino manęs kalbinti! Taigi nusprendėme: atėjo metas pasakyti tiesą.
O tiesa tokia, kad tu, nepasiekiamasis ir geidžiamasis Mino, vis dėlto leidaisi Tinos suviliojamas?
Mino: Tai kad ji daro didelį poveikį (juokiasi). Spėju, ne tik man – daugumai vyrų... Silpnumo akimirką ji mane suvystė. Bet dar ne iki galo!
Tina: Dar kojytės kyšo...
Mino: Kalbant apie moterų viliojimą, niekada nebuvau kietuolis, kuris gatvėje nuleidžia automobilio stiklą ir kalbina: „Ei, panike, važiuojam kur nors...“ Tina, tai suprasdama, pradėjo iniciatyvą rodyti pati.
Tina: Nieko aš nerodžiau...
Mino: Tu ramiai gerk savo sultis!
Tina: Mergaitės pasakė, kad nuolat žiūri į mane!
Mino: Na, gerai, viskas prasidėjo nuo mano žvilgsnių. Bet nebendravome, kol sykį ji priėjusi pareiškė: „Paskambink man!“ Nesupratau: ramiai stovime, šnekamės, kodėl turėčiau jai skambinti? „Daryk, kaip pasakiau“, – reikalavo. Vėliau merginos paaiškino: ji norėjo turėti mano telefono numerį... Taip mane stumtelėjo.
Bet rožių nešti dar neskubėjai?
Mino: Ji gyveno Klaipėdoje, aš – Vilniuje. Susitikdavome trims minutėms scenoje, kai aš atlikdavau dainą „Be meilės mirt galiu“. Tada flirtas tarp mūsų vykdavo, ir stiprus. Jis buvo labai slepiamas, bet per vieną koncertą įsidrąsinau, atlošiau ją ant rankos ir pabučiavau. Apsimečiau, kad tai šou elementas... Visi patikėjo, kad taip turi būti. O tai buvo pirmasis mūsų bučinys!
O tu – romantiškas vyrukas, reikia pasakyti...
Mino: Neįsivaizduoju santykių pradžios be romantikos. Ji nepasitikėjo manimi, o aš stengiausi. Stengėsi ir aplinkiniai. Kai sumaniau dovanoti rožių, Tinos mergaitės padėjo viską organizuoti. Natalija Zvonkė pasiryžo mus sutuokti: susodino į mašiną ir vežiojo ratais aplink Santuokų rūmus, paskui vežė į Palangą, ieškojo motelio medaus mėnesiui... Supratau, kad niekur nedingsiu: reikia kraustytis į Klaipėdą, tada vienu šūviu nušausiu du zuikius: galėsiu repetuoti su „Tina Dance“ merginomis ir dažniau matyti Kristiną.
Tina: Jam viskas atrodė paprasta ir lengva, o aš buvau atsargi. Taip jau yra: negreitai prisileidžiu žmones, prieš tai juos patikrinu. Bet jei jau prisileidžiu – tai ilgam.
Kaip tu patikrinai Mindaugą?
Tina: Anketų pildyti neliepiau (šypsosi). Bet iškart pareiškiau: „Aš nemoku gaminti.“ Jis: „Gerai, nieko gaminti nereikės.“ Dar pareiškiau: „Aš dar šoksiu ir šoksiu.“ Jis: „Niekas netrukdys.“ Bet iš tiesų visos taisyklės yra niekis: tu arba jauti, arba nejauti. Kai Mino išeina į sceną, abrakadabra – ir ima tiesiog spinduliuoti. Jis – vyras su cinkeliu, o tai svarbiau už tobulą kūną ar dievišką grožį.
Mino: Scenoje mudu su Tina esame ideali pora. Žmonės tai pastebi: „Būkite kartu, jūs taip gražiai atrodote...“ Bet gyvenime mes pakankamai skirtingi. Aš – ugnis, ji – vanduo: arba ji mane gesina, arba aš ją užverdu iki kunkuliavimo (juokiasi). Aš labai aviniškas, karštas, kovoju už teisybę, o ji ramesnė, nuolaidesnė.
Tina: Jam svarbiausia – ginčytis ir įrodyti savo tiesą. Jau supratau: norint gražiai sutarti, reikia su juo sutikti, o slapčia daryti savo. Žinai, visada galima rasti aplinkinį keliuką!
Mino: Tai ir aš pripažįstu: jei jau pasakiau, kad ši mašina yra raudona, tu pritark, ir viskas bus gerai. Na ir kas, kad iš tiesų ji mėlyna... Mane gali pakęsti tik tokia moteris, kuri moka mane apgauti.
Jūs gyvenate kartu ar vaikštote į pasimatymus?
Mino: Galiu prisipažinti: į devyniasdešimt devynis procentus savo pasimatymų einu su ja. Žinok, kur kas smagiau į pasimatymus vaikščioti, nei kartu gyventi.
Aš ir neabejoju...
Mino: Buitis mane, kaip menininką, labai blogai veikia. Tvarkydamas namus ar sukdamasis virtuvėje nebenoriu į rankas imti gitaros, nebenoriu kurti. Velnias, tai kas aš esu – atlikėjas ar indų plovėjas?.. Todėl bėgu nuo buities, užsidarau savyje, nebesikalbu net su Tina. Viduje esu ne kažkieno meilužis ar vyras, o kūrėjas. Noriu turėti savo kampą, nebūtinai apčiuopiamą – galbūt tik mintyse. Noriu žemėje palikti ne tik porą vaikų, bet ir dainų, kurios man mirus dar šimtą metų gyvuotų.
Tina: Jo kategoriškumas mane erzina. Juk galima rasti aukso vidurį, gyvenimą susidėlioti iš įvairių dalykų: buities, darbo, kelionių. Svarbiausia – nepanikuoti ir „neisterikuoti“, o tą jis labai mėgsta daryti. Aš irgi menininkė, man lygiai taip pat reikia kurti, bet kažkodėl nesvaigstu apie pabėgimą iš namų: mane įkvepia ir gera nuotaika. Užsidarau tik tada, kai pervargstu: tuomet visiems liepiu nelįsti.
Mino: Ir dar: mums labai sunku važiuoti vienu automobiliu. Arba aš vairuoju ir ji man knisa protą, arba – atvirkščiai. Vienas rodo ten, kitas – ten...
Tina: Oi, kiek mes ginčijamės... O su juo ginčytis – kaip į Everestą kopti...
Mino: Aš nuo vaikystės labai savarankiškas. Tėvai daug dirbo, neturėjo laiko su manimi niurkytis, tad pats pareidavau iš darželio, iš mokyklos grįžęs pasigamindavau valgyti. Todėl man sunku dalytis rūpesčiais su moterimi. Atrodo, tik aš žinau, kiek laiko valgį virti, kiek druskos dėti... Ir jei nusistovėjusią tvarką kas nors jaukia, man labai sunku prisitaikyti.
Bet juk tai – kuo tikriausias senbernio sindromas!
Tina: Va va, aš irgi taip sakau...
Mino: Galbūt. Bet ir Tina nėra tylenė. Jei tik pabandau kištis į jos šokius, pamatau tikrą raganą (juokiasi).
O kas iš judviejų rūpinasi maitinimu? Tina negamina, tu nemėgsti buities...
Mino: Tarnaitė (juokiasi). Ne, iš tiesų Tina ruošia valgyti. Kažkaip ją priverčiau ateiti į virtuvę. Zyziau zyziau...
Tina: Nemanau, kad mano draugystę su virtuve įkvėpė Mino. Gal tiesiog sutiksėjo biologinis laikrodis? Visi manęs dabar klausinėja, ar noriu vaikų. Kaip galiu nenorėti, kai man trisdešimt dveji ant nosies? Tas pat ir dėl virtuvės: pasidarė visai smagu ką nors gaminti, ragauti, domėtis. Aišku, jam maloniau manyti, kad aš dėl jo verdu cepelinus...
Juk tu – vegetarė!
Mino: Ji ir mane užkrėtė: mažai mėsos valgau, sultytes geriu. Bet žinai, ko man trūksta iš šitos sąjungos? Kad ji atsisėstų su manimi kur nors pavėsyje, išsikeptume gero šašlyko, išgertume alaus ir vyriškai pasišnekėtume. Vien nuo vaizdo, kaip ji šlamščia sultingą kepsnį, būtų velniškai gera. Tačiau šioje srityje iš jos – jokios naudos.
Tina: Pažinodama jį nemažą laiko tarpsnį darau išvadą: tą dieną, kai įkalčiau su juo alaus ir vyriškai pasišnekėčiau, užsimanytų ko nors visiškai priešingo. Na, pavyzdžiui, kad tapčiau jaukia namų guvernante su prijuoste ir daugiau be nieko...
Mino: Aš ir dabar to norėčiau!
Kažkodėl manau, jog nė vienas vyras neatsisakytų, kad namuose tu vaikščiotum tik su prijuoste ir daugiau be nieko!
Mino: Nepakęsčiau pernelyg valdingos moters. Na, tokios su kiaušiniais... Kačiukas ji turi būti, miaukti kur nors kamputyje.
Tina: Aš tau pamiauksiu! Man negresia tapti nei despote su kiaušiniais, nei namų šeimininke. Aš universali: kartais esu griežta, kartais – jauki ir linksma, kartais net per linksma... Tada žmonės priekaištauja: „Kiek tau metų?“
Mino: Man nepatinka, kokia ji būna grįžusi penktą ryto – nusikalusi, susinervinusi, kad kas nors ką nors blogai padarė, mergaitėms prasidėjo PMS... Labiau patiktų pailsėjusi, nepersitempusi moteris, laukianti manęs su karšta sriubyte.
Tina: Garantuoju, nusibostų po savaitės!
Pavydite vienas kito? Turite visas sąlygas pavydėti...
Mino: Aš keturiasdešimt aštuonis kartus mažiau pavydus negu ji.
Tina: Nė karto nemačiau, kad jis pavydėtų. Net kai nuoga su šokėjais fotografavausi... O visai norėtųsi.
Mino: Nesuprantu, ko ten pavydėti. Jei moteris nenorės, nieko ir neįvyks.
Bet jeigu jai penkis kartus per dieną kas nors pasiūlys išgerti kavos, šeštą gal ir sutiks...
Mino: Tada aš pasakysiu: su juo geri kavą, su juo ir miegok. Tai viską keistų. Ką reiškia pavydėti? Aš negaliu atstoti visų pasaulio vyrų. Jeigu jai norisi su kuo nors susitikti – tai normalu. Juk ji nėra mano nuosavybė!
Dar sykį pakartok, ką jai galima daryti? Galima su kuo nors susitikti?
Mino: Žinoma. Flirto gali būti, bet jei tai kenkia santykiams, reikia susėsti ir pasikalbėti – gal jis geresnis už mane? Ką darysime toliau? Mano požiūriu, žmonės – Dievo kūriniai ir negali priklausyti vienas kitam, gali tik savanoriškai sueiti į sąjungą ir laikytis bendrų susitarimų. Tie susitarimai gali keistis, būti netyčia sulaužyti ir vėl kuriami... Gyvenimas juk nestovi vietoje.
Tai ar galima tikėtis, kad tas gyvenimas padovanos jūsų vestuves?
Tina: Visi nori mus sutuokti, o mes patys apie tai negalvojame ir nekalbame. Mums tai neaktualu.
Neslėpsiu, kartais atrodo: Tina vestuvių nori, Mino – ne...
Mino: Mes abu dar nepriėjome iki vestuvių. Bendraujame tik keletą metų, tebetikriname vienas kitą, per darbus net nespėjome rimtai apie tai susimąstyti. Laikausi nuostatos, kad mano žmonai ir vaikui turi nieko netrūkti, o juk tik treji ketveri metai, kai įsivažiavau, atsistojau ant kojų, ėmiau normaliai uždirbti ir investuoti. Kai pajusiu, kad jau esu pasiruošęs ką nors siūlyti, tai ir siūlysiu.
Tina: Jis planuoja, o Dievas juokiasi!
Mino: Nemeluosiu, sunku būti jos svajonių vyru. Jai seksualiausias vyras pasaulyje – Johnny Deppas. Argi aš į jį panašus?
Tina: Man keistai atrodo tos poros, kurių meilės istorijos tiesiog blizga. Juk nė vienas nesame tobulas... Mūsų pora – tiesiog normali.
Mino: Man visai patiko, kai buvome vadinami paslaptingiausia pora. Na, kam žmonėms reikia žinoti, koks aš lovoj?
Tina, koks jis lovoje?
Tina: Šią temą gal atidėkime kitam kartui...
