Yalin MEY-Polujanskas: trejos vestuvės ir dvejos krikštynos
Autorius:
zmones24.lt / Žmonės.lt
zmones24.lt / Žurnalo „Žmonės“ nuotr.
Lyg egzotiška ryški gėlė niūrioje Lietuvoje – vienintelė mintis ateina į galvą, kai sutinki visuomet besišypsančią jauną verslininkę Yalin MEY-POLUJANSKAS (27), metusią iššūkį Lietuvos estrados žvaigždėms LTV projekte „Iššūkis žvaigždėms. Lietuvos dainų dešimtukas“. Pusiau kambodžietė, pusiau kinė gražuolė studentė iš Kambodžos iškart krito į akį kolegai iš gintaro šalies Jurgiui POLUJANSKUI (27). Savo susitikimo ir meilės miesto Sidnėjaus garbei dukrelei jie suteikė Sidni (1,7) vardą. Kokie keliai suvedė du jaunus žmones ir kodėl turėdami visą pasaulį po kojomis jie atvyko gyventi į vyro gimtinę? Tik nesitikėkite graudžios pasakos apie Pelenę. Tai greičiau pabėgusios princesės istorija!
Su Jurgiu, vienos tarptautinės kompanijos marketingo specialistu, susitinkame sutartoje vietoje, kad automobiliu atlydėtų iki savo namų – sako, nelengva bus paaiškinti kaip juos rasti. Privačių namų rajone stovi nemažas Palujanskų mūrinukas. Labai šiltai, lyg seną pažįstamą, mane pasitinka Yalin. Jurgis aprodo erdvius namus. Pro vitrininį svetainės langą atsiveria nuostabus vaizdas į slėnį, kuriuo vingiuoja kelias, ir kalvas.
Veikli moteris
Įsitaisome svetainėje, vaišinamės arbata ir saldumynais. Mažąją Sidni prižiūri auklė, tad galime ramiai įsišnekėti. Yalin kalba angliškai, įterpdama vieną kitą lietuvišką žodį – be jokio akcento. Kartkartėmis, kai juokais pyktelėjusi ar papriekaištaudama vyrui užsikvatojusi sušunka: „Nu, Jurgi!“ ši frazė nuskamba taip lietuviškai... Pora Lietuvoje gyvena daugiau kaip pusantrų metų, čia gimė Sidni. „Bet vos ne pusmetį Yalin su dukrele praleido Kambodžoje – vyksta kas kelis mėnesius. Todėl Sidni ir nešneka nė viena kalba, – juokiasi Jurgis. – Auklė moka tik rusiškai, Yalin su ja kalbasi angliškai, aš – lietuviškai, o Kambodžoje visi ją šnekina khmerų kalba.“
Pokalbis – emocingas, su skambaus Yalin juoko pliūpsniais. Jauna moteris – labai veikli ir nepriklausoma: ūgtelėjus Sidni, tuoj pat išplėtojo kelis Kambodžos ir Lietuvos, Pietryčių Azijos ir Europos Sąjungos prekybos planus. „Kai dar laukiausi, anyta leido man savo kompanijoje, grožio salonų tinkle „Figaro“, įsigilinti į lietuviško verslo kultūrą, kalbą, – pasakoja. – Greitai Jurgio draugai, o jų turi tikrai daug, tapo labai gerais mano draugais.“ „Pas mus namuose nuolat pilna svečių, – tęsia Jurgis. – Atvažiuoja draugų, leidžia laiką, jiems patinka, kaip Yalin ruošia valgį.“ „Taip, mėgstu jiems gaminti, mėgstu paskambinusi pasiteirauti, kaip sekasi. Ir tai nėra tuščias ar apsimestinis pasiteiravimas, man išties rūpi, kaip jie laikosi. O draugai tai jaučia.“
Ar lengva buvo adaptuotis Lietuvoje? Svarbiausia, juokiasi Yalin, šypsotis, šypsotis ir dar kartą šypsotis! Kad neatrodytum nusiminusi ir sutrikusi. Jurgio aplinka daug prisidėjo, kad greitai apsiprato. „Mama Yalin myli kaip savo dukrą, kurios neturėjo. Iš pradžių mama labai jai patarinėdavo...“ – neslepia Jurgis. „Kaip visos lietuvės mamos!“ – kvatojasi Yalin. „Mano tėtis sako, kad pirmiausia myli savo žmoną – mano mamą, paskui – Sidni, tuomet – Yalin, tada savo jaunėlį sūnų Vytuką, o mane – paskutinį!“ – juokiasi vyras.
Iššūkis
Iš pradžių egzotiškoji Yalin buvo kviesta dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuke“. Kadangi turėjo išvykti į Kambodžą dviem mėnesiams, grįžus būtų jau per vėlu pradėti šokių treniruotes, tad teko atsisakyti. „Kai pastarąjį kartą buvau gimtinėje, prieš pat grįžtant Jurgis skambina ir praneša, kad mane vėl kviečia, tik šįkart į dainų varžytuves. Pasakiau, kad negaliu savęs išstatyti gėdai nacionalinėje televizijoje! O Jurgis atsakė, kad galiu tapti kuo nors arba būti niekuo. Ir paskatino: „Priimk iššūkį ir įrodyk sau, kad gali.“ „Ji labai mėgsta dainuoti, kiek pamenu, visąlaik dainuoja...“ – juokiasi Jurgis. „Reikėjo spyrio, kad pajudėčiau. Mane išklausiusi Janina Miščiukaitė pasakė, kad galiu dainuoti, bet reikės daug padirbėti. Labai mėgstu muziką, bet niekada jos nesimokiau. O dabar Jurgis pastūmėjo...“ „Ne pastūmėjau, o pasakiau: nueik, pasižiūrėk, kokie žmonės susirinks, kokia atmosfera.“ „Aš priėmiau šį iššūkį!“ – kvatojasi Yalin.
Sunki vaikystė
Visą Yalin gyvenimą galima vadinti iššūkiu. Niekas geriau už ją pačią neatskleis visų vaikystės sunkumų: „Mano mama – kinė, tėvas – kambodžietis. Gimiau 1981-aisiais. Nors komunistinis raudonųjų khmerų rėžimas žlugo 1979 metais, tai vienur, tai kitur įsiplieksdavo karinių veiksmų židinių. Įsivaizduokite, aplink džiunglės ir nė gyvos dvasios jose – visi gyvūnai pabėgo nuo karo veiksmų! Visi gyveno bijodami, šalis – po karo, po komunistinio režimo, nualinta, vyravo visiškas skurdas ir badas. Niekas neturėjo pinigų ir elementarių daiktų.
Kaime, esančiame keturi šimtai kilometrų nuo sostinės Pnompenio, mūsų šeima gyveno kaip kaimiečiai: vertėsi ir žemdirbyste, ir gyvulius augino, nors tėvai nebuvo valstiečiai. Liūdni ir sunkūs laikai – nebuvo elektros, kartais neturėdavome ir žvakių. Mano vaikystė prabėgo mediniame namelyje ant polių, be jokių patogumų, gražių drabužių, kartais tekdavo pajusti ir maisto nepriteklių. Žmonės išduodavo vieni kitus. Mama mus buvo išmokiusi visuomet būti apsirengusius, visą savo mantą susipakavusius, kad užėjus raudoniesiems khmerams galėtume bet kurią sekundę per užpakalinį kiemą pabėgti. Pamenu, kartą teko per audrą naktį slapstytis.
Kai po kokių šešerių valdymo metų sustiprėjo naujoji valdžia, atsirado politinis stabilumas, gyvenimas kiek palengvėjo. Mano tėtis turėjo verslininko gyslelę, net sunkiausiais laikais prekiavo viskuo, kuo įmanoma. Dabar jis – vienas stambiausių prekybininkų Kambodžoje! Mama augino daržoves ir vaisius, juos pardavinėjo. Nuo mažens tėvai skatino ir mūsų verslumą. Pamenu, kartą mama man su seserimi nupirko paršelį – auginti kiaules nesudėtinga, jos labai greitai atsiperka. Buvo vasara, plito gyvulių ligos, ir jis apsikrėtė, nieko nenorėjo ėsti. Bet naktį užsimanė, o aš taip bijojau tamsos,kad niekaip neprisiverčiau jo pašerti. Rytą radau savo paršelį negyvą... Kitą prižiūrėjau gerai, užaugo didelis, jį pardavėme ir užsidirbau pinigų. Mama pasiūlė pardavinėti saldainius – nusipirkdavau mieste prekybos centre ir perparduodavau kaimelyje. Rinkdavome nuostabiai kvepiančias gėles, darydavome puokšteles ir jas pardavinėdavome. Žodžiu, visi prasimanydavome pinigų.
Tėtis keliavo po šalį prekiaudamas, pasirodydavo namie kas keli mėnesiai. Mama turėjo svajonę, kad tėvas, lyg princas ant balto žirgo, į kaimą atvyktų baltu automobiliu. Ir ji išsipildė! Kaime buvome pirmieji, turėję nuosavą automobilį, įsigiję elektros generatorių, varomą benzinu, ir mažučiuką nespalvotą televizoriuką! Visi kaimynai susirinkdavo per jį žiūrėti indiškų filmų. Smagūs laikai buvo!
Vėliau tėvas gavo gerą verslo pasiūlymą, su mama išvyko į Pnompenį, o aš su jaunėliu broliu likau pas senelį kaime. Didelis pokytis mano gyvenime įvyko, kai keturiolikos ir aš su broliu persikėliau į sostinę. Viskas ten buvo kitaip nei kaime, man prireikė pusmečio ar metų, kad pritapčiau prie didmiesčio gyvenimo, o dar prasidėjo paauglystė, prisigaudžiau daugybę kompleksų.“
Amerika – per pavojinga
„Tėvo verslas puikiai sekėsi. Kai buvau šešiolikos, jis nusprendė mus su broliu išsiųsti mokytis į užsienį – baigti vidurinę ir aukštąją, – tęsia Yalin. – Amerika pasirodė per daug pavojinga šalis: narkotikai, alkoholis, vaikai toli nuo tėvų, gali lengvai paslysti. Tad apsisprendė: Australija.
Su tėvais nuvykome į Sidnėjų, jie pabuvo tik savaitę ir grįžo namo, o mes su broliu likome vieni! Įsivaizduokite, ligi tol aš niekada viena nevažiau autobusu ar traukiniu, nežinojau, kaip ir ką daryti! Pirmosiomis dienomis nerasdavau mokyklos! Tada dar angliškai mokėjau tik „taip“ ir „ne“. Su broliu po pusmečio anglų kalbos kursų jau puikiai šnekėjome. Po dvejų metų angliškai kalbėjau visiškai laisvai, skirtingai nei kambodžiečių diaspora, kuri bendravo daugiausia tarp savęs gimtąja kalba, o angliškai išmokti prireikdavo penkerių šešerių metų.
Trylikamečiam broliui tapau kaip mama, labai juo rūpinausi. Pirmą pusmetį verkdavome kas naktį – taip norėjome namo! Buvome stiprūs, kaip mokė mama, kad niekas lengvai nepasiekiama, kad reikia už save kovoti. Sidnėjuje tėvų buvome gerai finansiškai aprūpinti, bet kilo kita problema – adaptuotis: turėjome išmokti vakarietiško gyvenimo, įsilieti į visuomenę. Tai buvo labai gera patirtis. Kultūros pasikeitimas man reiškė visišką pasikeitimą – kalbos manieros, mentaliteto. Labai svarbu, kad turėjau daugybę draugų – ir kambodžiečių, ir iš viso pasaulio, tokią savo „gaują“, kuri padėjo. Po vidurinės įstojau į universitetą, kuriame mokėsi ir Jurgis. Abu studijavome verslo organizavimą ir valdymą, rinkodarą.“
Jausmai – iš pirmo žvilgsnio
„Kai pradėjome draugauti, su Jurgiu labai daug keliavome po Australiją...“ – tęsia Yalin. Bet įsiterpia Jurgis ir pradeda jų pažinties istoriją: „Pirmą kartą Yalin Sidnėjuje pamačiau viename vakarėlyje. Ji man patiko iš pirmo žvilgsnio! Visą gyvenimą mane traukė azijietės. Bet nemaniau, kad viskas taip įvyks! Taigi pamačiau ją ir klausiu draugo, kas ta nepaprasto grožio mergina. Bet taip ir nepriėjau pasikalbėti. Turėjau grįžti į Vilnių. O po atostogų susitikome vienoje auditorijoje! Ji sėdėjo priešais mane ir vis erzindavo, koketiškai purendama plaukus. Pradėjome draugauti, išsinuomojome nuostabų butą...“
„Po penkių mėnesių... – žodį perima Yalin. – Supratau, kaip aistringai myliu šį žmogų, kad niekam nejaučiau tokių jausmų kaip Jurgiui. Tai buvo neįtikėtina aistra, meilė, skausmas ir pyktis vienu metu... Po penkių mėnesių mes susituokėme...“ „...Sidnėjuje, – tęsia Jurgis. – Slapta nuo jos tėvų!“
Kodėl du jauni žmonės, gyvenantys toli nuo tėvynės, turintys absoliučią laisvę, nusprendė taip tradiciškai įteisinti santuoką, kai dabar niekas to neskuba daryti?! „Nes esame tradicinė šeima, mums labai svarbios šeimos vertybės – ir tai ne banalus tuščiažodžiavimas!“ – sako Jurgis. „Kodėl tuokėmės? Netikiu, kad tik pragyvenęs penkerius metus susimetęs gali nuspręsti: gerai, gal ir „vedamės“, – antrina jam žmona. – Juk iškart žinai, nori su tuo žmogumi kurti šeimą ar ne...“ „Santuoka – tai pagarba mylimajai...“ – tęsia Jurgis. „Kaip gali gyventi penkerius ar dešimt metų kartu ir neapsispręsti, nori tekėti ar ne? – stebisi Yalin. – Manau, tai negarbinga! Aš laiminga, kad ištekėjau. Kai tuokėmės su Jurgiu, nežinojome vienas kito socialinės ir turtinės padėties. Mus sujungė jausmai. Mes tiesiog norėjome būti kartu, kurti šeimą.“
Misija: vestuvės!
„Tuo metu į Sidnėjų buvo atvažiavusi mano mama, susipažino su Yalin, gavome jos palaiminimą, – prisimena Jurgis. – Mūsų vestuvės įvyko gražiausioje Sidnėjaus vietoje – Watson’s Bay įlankoje – 2004-ųjų vasario 29-ąją. Susituokę toliau gyvenome Sidnėjuje ir galvojome, ką dabar daryti...“ „...nes Kambodžoje vis dar sutuoktinius dukroms renka tėvai, – tęsia Yalin. – Abi mano seserys ištekėjo už vyrų, kuriuos pamatė tik per vestuves! Bet abiejų santuokos – laimingos. Kai telefonu pranešiau tėvams, kad turiu vaikiną, jie nebuvo labai laimingi: „Na, gerai...“ Tik po metų išdrįsau nuvažiuoti į Pnompenį ir pasakyti tiesą – kad jau esu ištekėjusi!“ „Yalin buvo pirmoji juodoji avis savo šeimoje! – juokiasi Jurgis. – Žinoma, tėvams geriau, kad ji ištekėjo, nors ir prieš jų valią, nei išvis būtų netekėjusi.“ „Negalėjau įsivaizduoti, kad grįšiu namo ir turėsiu tekėti už kambodžiečio, kurio net nepažįstu! Aš nuo šešiolikos gyvenu vakarietiškame pasaulyje, mūsų mąstymas būtų visiškai skirtingas. Jie norėjo man surasti jaunikį, bet jau nebeturėjo pasirinkimo! – juokiasi gražuolė. – Aš pati nusprendžiau, už ko tekėti!“
„Mes su Yalin atskridome į Pnompenį, tą pačią dieną atskrido ir mano tėvai, – prisimena Jurgis. – Kai pirmą kartą sutikau uošvį, širdis tiesiog drebėjo. Kodėl? Nes ir kultūros mūsų labai skirtingos, be to, jis sunkiai kalba angliškai. Taigi pirmą dieną susėdome su mano ir jos tėvais, uošviai tarė: „Gerai. Keliame vestuves. Bet turime dėl datos pasitarti su budistų vienuoliu.“ Pasitarė ir pranešė. Taip prasidėjo dviejų savaičių pasirengimas vestuvėms! Tėvas nervinasi, nemiega, nevalgo. Kai tėvas nemiega, visa šeima nemiega, nes jis – galva ir viską reguliuoja. O jo namai – tikri rūmai, kuriuose nuolatos gyvena per keturiasdešimt žmonių, iš jų aštuoni – šeimos nariai, kiti – aptarnaujantis personalas ir apsauga. Namai ūžia kaip avilys visas dvidešimt keturias valandas. Mano mamai taip pat sunku suvokti, kas čia darosi. 2005-ųjų vasario 14-ąją išaušo budistinių vestuvių diena. Vyko daugybė ceremonijų, dalyvavo gal aštuoni šimtai žmonių...“ „...vien iš mano mamos ir tėčio pusės per tris šimtus giminaičių, tad tėčio namuose buvo miegama visuose kampeliuose... – juokiasi Yalin. – O dar svečiai iš mano gimtojo kaimo, tėčio politiniai ir verslo bendražygiai – pastarąjį dešimtmetį jis labai gerbiamas žmogus mūsų šalyje. Buvo pakviesti ir du geri jo draugai – Kambodžos premjeras ir karaliaus brolis, kuris mus palaimino. Vestuvės vyko tik vieną dieną, bet pagal tradicijas mums su Jurgiu persirengti teko gal trisdešimt kartų!“
Po vestuvių pora grįžo į Sidnėjų. Abu dirbo, jis – stambioje tarptautinėje kompanijoje, ji – dviejuose darbuose: didžiausioje Australijos draudimo ir grūdų kompanijose. Daug keliavo. Vėliau Jurgis gavo gerą darbo pasiūlymą Londone ir jie susirengė ten vykti. Bet tuomet Yalin pasijuto besilaukianti. Abu nusprendė, kad gyventi šiame „greitame mieste“ jaunai šeimai bus sunku, tad nutarė įsikurti arba jos, arba jo gimtinėje. Iš pradžių nuvyko į Kambodžą. Čia, pasakoja, abu įsitraukė į verslą su Yalin tėvu, bet jis nesiplėtojo taip sparčiai. „Mes atvykome iš vakarietiškos šalies, – sako Jurgis. – Norime pradėti verslą, čia ir dabar, daryti jį reikia taip ir taip. O Yalin tėvui – per greiti tempai. Jie viską daro ramiai, ir JIE nurodinėja, ką tau daryti, o ne mes. Galiausiai nusprendėme su Yalin važiuoti į Lietuvą, įrodyti jos tėvui, kad patys galime užsidirbti pinigų.“ Verslo planų jauna pora turi daugybę.
Lietuvoje jie taip pat surengs vestuves, žinoma, tradicines lietuviškas. „Su bažnyčia! Dabar taupome pinigus, – kvatojasi Yalin. – Kad iškeltume dideles vestuves Jurgio šeimai ir savo draugams!“ Dar jaunos šeimos laukia ir dvejos mažylės Sidni krikštynos – katalikiškos Jurgio gimtinėje ir budistinės Kambodžoje.
Su Jurgiu, vienos tarptautinės kompanijos marketingo specialistu, susitinkame sutartoje vietoje, kad automobiliu atlydėtų iki savo namų – sako, nelengva bus paaiškinti kaip juos rasti. Privačių namų rajone stovi nemažas Palujanskų mūrinukas. Labai šiltai, lyg seną pažįstamą, mane pasitinka Yalin. Jurgis aprodo erdvius namus. Pro vitrininį svetainės langą atsiveria nuostabus vaizdas į slėnį, kuriuo vingiuoja kelias, ir kalvas.
Veikli moteris
Įsitaisome svetainėje, vaišinamės arbata ir saldumynais. Mažąją Sidni prižiūri auklė, tad galime ramiai įsišnekėti. Yalin kalba angliškai, įterpdama vieną kitą lietuvišką žodį – be jokio akcento. Kartkartėmis, kai juokais pyktelėjusi ar papriekaištaudama vyrui užsikvatojusi sušunka: „Nu, Jurgi!“ ši frazė nuskamba taip lietuviškai... Pora Lietuvoje gyvena daugiau kaip pusantrų metų, čia gimė Sidni. „Bet vos ne pusmetį Yalin su dukrele praleido Kambodžoje – vyksta kas kelis mėnesius. Todėl Sidni ir nešneka nė viena kalba, – juokiasi Jurgis. – Auklė moka tik rusiškai, Yalin su ja kalbasi angliškai, aš – lietuviškai, o Kambodžoje visi ją šnekina khmerų kalba.“
Pokalbis – emocingas, su skambaus Yalin juoko pliūpsniais. Jauna moteris – labai veikli ir nepriklausoma: ūgtelėjus Sidni, tuoj pat išplėtojo kelis Kambodžos ir Lietuvos, Pietryčių Azijos ir Europos Sąjungos prekybos planus. „Kai dar laukiausi, anyta leido man savo kompanijoje, grožio salonų tinkle „Figaro“, įsigilinti į lietuviško verslo kultūrą, kalbą, – pasakoja. – Greitai Jurgio draugai, o jų turi tikrai daug, tapo labai gerais mano draugais.“ „Pas mus namuose nuolat pilna svečių, – tęsia Jurgis. – Atvažiuoja draugų, leidžia laiką, jiems patinka, kaip Yalin ruošia valgį.“ „Taip, mėgstu jiems gaminti, mėgstu paskambinusi pasiteirauti, kaip sekasi. Ir tai nėra tuščias ar apsimestinis pasiteiravimas, man išties rūpi, kaip jie laikosi. O draugai tai jaučia.“
Ar lengva buvo adaptuotis Lietuvoje? Svarbiausia, juokiasi Yalin, šypsotis, šypsotis ir dar kartą šypsotis! Kad neatrodytum nusiminusi ir sutrikusi. Jurgio aplinka daug prisidėjo, kad greitai apsiprato. „Mama Yalin myli kaip savo dukrą, kurios neturėjo. Iš pradžių mama labai jai patarinėdavo...“ – neslepia Jurgis. „Kaip visos lietuvės mamos!“ – kvatojasi Yalin. „Mano tėtis sako, kad pirmiausia myli savo žmoną – mano mamą, paskui – Sidni, tuomet – Yalin, tada savo jaunėlį sūnų Vytuką, o mane – paskutinį!“ – juokiasi vyras.
Iššūkis
Iš pradžių egzotiškoji Yalin buvo kviesta dalyvauti „Lietuvos šokių dešimtuke“. Kadangi turėjo išvykti į Kambodžą dviem mėnesiams, grįžus būtų jau per vėlu pradėti šokių treniruotes, tad teko atsisakyti. „Kai pastarąjį kartą buvau gimtinėje, prieš pat grįžtant Jurgis skambina ir praneša, kad mane vėl kviečia, tik šįkart į dainų varžytuves. Pasakiau, kad negaliu savęs išstatyti gėdai nacionalinėje televizijoje! O Jurgis atsakė, kad galiu tapti kuo nors arba būti niekuo. Ir paskatino: „Priimk iššūkį ir įrodyk sau, kad gali.“ „Ji labai mėgsta dainuoti, kiek pamenu, visąlaik dainuoja...“ – juokiasi Jurgis. „Reikėjo spyrio, kad pajudėčiau. Mane išklausiusi Janina Miščiukaitė pasakė, kad galiu dainuoti, bet reikės daug padirbėti. Labai mėgstu muziką, bet niekada jos nesimokiau. O dabar Jurgis pastūmėjo...“ „Ne pastūmėjau, o pasakiau: nueik, pasižiūrėk, kokie žmonės susirinks, kokia atmosfera.“ „Aš priėmiau šį iššūkį!“ – kvatojasi Yalin.
Sunki vaikystė
Visą Yalin gyvenimą galima vadinti iššūkiu. Niekas geriau už ją pačią neatskleis visų vaikystės sunkumų: „Mano mama – kinė, tėvas – kambodžietis. Gimiau 1981-aisiais. Nors komunistinis raudonųjų khmerų rėžimas žlugo 1979 metais, tai vienur, tai kitur įsiplieksdavo karinių veiksmų židinių. Įsivaizduokite, aplink džiunglės ir nė gyvos dvasios jose – visi gyvūnai pabėgo nuo karo veiksmų! Visi gyveno bijodami, šalis – po karo, po komunistinio režimo, nualinta, vyravo visiškas skurdas ir badas. Niekas neturėjo pinigų ir elementarių daiktų.
Kaime, esančiame keturi šimtai kilometrų nuo sostinės Pnompenio, mūsų šeima gyveno kaip kaimiečiai: vertėsi ir žemdirbyste, ir gyvulius augino, nors tėvai nebuvo valstiečiai. Liūdni ir sunkūs laikai – nebuvo elektros, kartais neturėdavome ir žvakių. Mano vaikystė prabėgo mediniame namelyje ant polių, be jokių patogumų, gražių drabužių, kartais tekdavo pajusti ir maisto nepriteklių. Žmonės išduodavo vieni kitus. Mama mus buvo išmokiusi visuomet būti apsirengusius, visą savo mantą susipakavusius, kad užėjus raudoniesiems khmerams galėtume bet kurią sekundę per užpakalinį kiemą pabėgti. Pamenu, kartą teko per audrą naktį slapstytis.
Kai po kokių šešerių valdymo metų sustiprėjo naujoji valdžia, atsirado politinis stabilumas, gyvenimas kiek palengvėjo. Mano tėtis turėjo verslininko gyslelę, net sunkiausiais laikais prekiavo viskuo, kuo įmanoma. Dabar jis – vienas stambiausių prekybininkų Kambodžoje! Mama augino daržoves ir vaisius, juos pardavinėjo. Nuo mažens tėvai skatino ir mūsų verslumą. Pamenu, kartą mama man su seserimi nupirko paršelį – auginti kiaules nesudėtinga, jos labai greitai atsiperka. Buvo vasara, plito gyvulių ligos, ir jis apsikrėtė, nieko nenorėjo ėsti. Bet naktį užsimanė, o aš taip bijojau tamsos,kad niekaip neprisiverčiau jo pašerti. Rytą radau savo paršelį negyvą... Kitą prižiūrėjau gerai, užaugo didelis, jį pardavėme ir užsidirbau pinigų. Mama pasiūlė pardavinėti saldainius – nusipirkdavau mieste prekybos centre ir perparduodavau kaimelyje. Rinkdavome nuostabiai kvepiančias gėles, darydavome puokšteles ir jas pardavinėdavome. Žodžiu, visi prasimanydavome pinigų.
Tėtis keliavo po šalį prekiaudamas, pasirodydavo namie kas keli mėnesiai. Mama turėjo svajonę, kad tėvas, lyg princas ant balto žirgo, į kaimą atvyktų baltu automobiliu. Ir ji išsipildė! Kaime buvome pirmieji, turėję nuosavą automobilį, įsigiję elektros generatorių, varomą benzinu, ir mažučiuką nespalvotą televizoriuką! Visi kaimynai susirinkdavo per jį žiūrėti indiškų filmų. Smagūs laikai buvo!
Vėliau tėvas gavo gerą verslo pasiūlymą, su mama išvyko į Pnompenį, o aš su jaunėliu broliu likau pas senelį kaime. Didelis pokytis mano gyvenime įvyko, kai keturiolikos ir aš su broliu persikėliau į sostinę. Viskas ten buvo kitaip nei kaime, man prireikė pusmečio ar metų, kad pritapčiau prie didmiesčio gyvenimo, o dar prasidėjo paauglystė, prisigaudžiau daugybę kompleksų.“
Amerika – per pavojinga
„Tėvo verslas puikiai sekėsi. Kai buvau šešiolikos, jis nusprendė mus su broliu išsiųsti mokytis į užsienį – baigti vidurinę ir aukštąją, – tęsia Yalin. – Amerika pasirodė per daug pavojinga šalis: narkotikai, alkoholis, vaikai toli nuo tėvų, gali lengvai paslysti. Tad apsisprendė: Australija.
Su tėvais nuvykome į Sidnėjų, jie pabuvo tik savaitę ir grįžo namo, o mes su broliu likome vieni! Įsivaizduokite, ligi tol aš niekada viena nevažiau autobusu ar traukiniu, nežinojau, kaip ir ką daryti! Pirmosiomis dienomis nerasdavau mokyklos! Tada dar angliškai mokėjau tik „taip“ ir „ne“. Su broliu po pusmečio anglų kalbos kursų jau puikiai šnekėjome. Po dvejų metų angliškai kalbėjau visiškai laisvai, skirtingai nei kambodžiečių diaspora, kuri bendravo daugiausia tarp savęs gimtąja kalba, o angliškai išmokti prireikdavo penkerių šešerių metų.
Trylikamečiam broliui tapau kaip mama, labai juo rūpinausi. Pirmą pusmetį verkdavome kas naktį – taip norėjome namo! Buvome stiprūs, kaip mokė mama, kad niekas lengvai nepasiekiama, kad reikia už save kovoti. Sidnėjuje tėvų buvome gerai finansiškai aprūpinti, bet kilo kita problema – adaptuotis: turėjome išmokti vakarietiško gyvenimo, įsilieti į visuomenę. Tai buvo labai gera patirtis. Kultūros pasikeitimas man reiškė visišką pasikeitimą – kalbos manieros, mentaliteto. Labai svarbu, kad turėjau daugybę draugų – ir kambodžiečių, ir iš viso pasaulio, tokią savo „gaują“, kuri padėjo. Po vidurinės įstojau į universitetą, kuriame mokėsi ir Jurgis. Abu studijavome verslo organizavimą ir valdymą, rinkodarą.“
Jausmai – iš pirmo žvilgsnio
„Kai pradėjome draugauti, su Jurgiu labai daug keliavome po Australiją...“ – tęsia Yalin. Bet įsiterpia Jurgis ir pradeda jų pažinties istoriją: „Pirmą kartą Yalin Sidnėjuje pamačiau viename vakarėlyje. Ji man patiko iš pirmo žvilgsnio! Visą gyvenimą mane traukė azijietės. Bet nemaniau, kad viskas taip įvyks! Taigi pamačiau ją ir klausiu draugo, kas ta nepaprasto grožio mergina. Bet taip ir nepriėjau pasikalbėti. Turėjau grįžti į Vilnių. O po atostogų susitikome vienoje auditorijoje! Ji sėdėjo priešais mane ir vis erzindavo, koketiškai purendama plaukus. Pradėjome draugauti, išsinuomojome nuostabų butą...“
„Po penkių mėnesių... – žodį perima Yalin. – Supratau, kaip aistringai myliu šį žmogų, kad niekam nejaučiau tokių jausmų kaip Jurgiui. Tai buvo neįtikėtina aistra, meilė, skausmas ir pyktis vienu metu... Po penkių mėnesių mes susituokėme...“ „...Sidnėjuje, – tęsia Jurgis. – Slapta nuo jos tėvų!“
Kodėl du jauni žmonės, gyvenantys toli nuo tėvynės, turintys absoliučią laisvę, nusprendė taip tradiciškai įteisinti santuoką, kai dabar niekas to neskuba daryti?! „Nes esame tradicinė šeima, mums labai svarbios šeimos vertybės – ir tai ne banalus tuščiažodžiavimas!“ – sako Jurgis. „Kodėl tuokėmės? Netikiu, kad tik pragyvenęs penkerius metus susimetęs gali nuspręsti: gerai, gal ir „vedamės“, – antrina jam žmona. – Juk iškart žinai, nori su tuo žmogumi kurti šeimą ar ne...“ „Santuoka – tai pagarba mylimajai...“ – tęsia Jurgis. „Kaip gali gyventi penkerius ar dešimt metų kartu ir neapsispręsti, nori tekėti ar ne? – stebisi Yalin. – Manau, tai negarbinga! Aš laiminga, kad ištekėjau. Kai tuokėmės su Jurgiu, nežinojome vienas kito socialinės ir turtinės padėties. Mus sujungė jausmai. Mes tiesiog norėjome būti kartu, kurti šeimą.“
Misija: vestuvės!
„Tuo metu į Sidnėjų buvo atvažiavusi mano mama, susipažino su Yalin, gavome jos palaiminimą, – prisimena Jurgis. – Mūsų vestuvės įvyko gražiausioje Sidnėjaus vietoje – Watson’s Bay įlankoje – 2004-ųjų vasario 29-ąją. Susituokę toliau gyvenome Sidnėjuje ir galvojome, ką dabar daryti...“ „...nes Kambodžoje vis dar sutuoktinius dukroms renka tėvai, – tęsia Yalin. – Abi mano seserys ištekėjo už vyrų, kuriuos pamatė tik per vestuves! Bet abiejų santuokos – laimingos. Kai telefonu pranešiau tėvams, kad turiu vaikiną, jie nebuvo labai laimingi: „Na, gerai...“ Tik po metų išdrįsau nuvažiuoti į Pnompenį ir pasakyti tiesą – kad jau esu ištekėjusi!“ „Yalin buvo pirmoji juodoji avis savo šeimoje! – juokiasi Jurgis. – Žinoma, tėvams geriau, kad ji ištekėjo, nors ir prieš jų valią, nei išvis būtų netekėjusi.“ „Negalėjau įsivaizduoti, kad grįšiu namo ir turėsiu tekėti už kambodžiečio, kurio net nepažįstu! Aš nuo šešiolikos gyvenu vakarietiškame pasaulyje, mūsų mąstymas būtų visiškai skirtingas. Jie norėjo man surasti jaunikį, bet jau nebeturėjo pasirinkimo! – juokiasi gražuolė. – Aš pati nusprendžiau, už ko tekėti!“
„Mes su Yalin atskridome į Pnompenį, tą pačią dieną atskrido ir mano tėvai, – prisimena Jurgis. – Kai pirmą kartą sutikau uošvį, širdis tiesiog drebėjo. Kodėl? Nes ir kultūros mūsų labai skirtingos, be to, jis sunkiai kalba angliškai. Taigi pirmą dieną susėdome su mano ir jos tėvais, uošviai tarė: „Gerai. Keliame vestuves. Bet turime dėl datos pasitarti su budistų vienuoliu.“ Pasitarė ir pranešė. Taip prasidėjo dviejų savaičių pasirengimas vestuvėms! Tėvas nervinasi, nemiega, nevalgo. Kai tėvas nemiega, visa šeima nemiega, nes jis – galva ir viską reguliuoja. O jo namai – tikri rūmai, kuriuose nuolatos gyvena per keturiasdešimt žmonių, iš jų aštuoni – šeimos nariai, kiti – aptarnaujantis personalas ir apsauga. Namai ūžia kaip avilys visas dvidešimt keturias valandas. Mano mamai taip pat sunku suvokti, kas čia darosi. 2005-ųjų vasario 14-ąją išaušo budistinių vestuvių diena. Vyko daugybė ceremonijų, dalyvavo gal aštuoni šimtai žmonių...“ „...vien iš mano mamos ir tėčio pusės per tris šimtus giminaičių, tad tėčio namuose buvo miegama visuose kampeliuose... – juokiasi Yalin. – O dar svečiai iš mano gimtojo kaimo, tėčio politiniai ir verslo bendražygiai – pastarąjį dešimtmetį jis labai gerbiamas žmogus mūsų šalyje. Buvo pakviesti ir du geri jo draugai – Kambodžos premjeras ir karaliaus brolis, kuris mus palaimino. Vestuvės vyko tik vieną dieną, bet pagal tradicijas mums su Jurgiu persirengti teko gal trisdešimt kartų!“
Po vestuvių pora grįžo į Sidnėjų. Abu dirbo, jis – stambioje tarptautinėje kompanijoje, ji – dviejuose darbuose: didžiausioje Australijos draudimo ir grūdų kompanijose. Daug keliavo. Vėliau Jurgis gavo gerą darbo pasiūlymą Londone ir jie susirengė ten vykti. Bet tuomet Yalin pasijuto besilaukianti. Abu nusprendė, kad gyventi šiame „greitame mieste“ jaunai šeimai bus sunku, tad nutarė įsikurti arba jos, arba jo gimtinėje. Iš pradžių nuvyko į Kambodžą. Čia, pasakoja, abu įsitraukė į verslą su Yalin tėvu, bet jis nesiplėtojo taip sparčiai. „Mes atvykome iš vakarietiškos šalies, – sako Jurgis. – Norime pradėti verslą, čia ir dabar, daryti jį reikia taip ir taip. O Yalin tėvui – per greiti tempai. Jie viską daro ramiai, ir JIE nurodinėja, ką tau daryti, o ne mes. Galiausiai nusprendėme su Yalin važiuoti į Lietuvą, įrodyti jos tėvui, kad patys galime užsidirbti pinigų.“ Verslo planų jauna pora turi daugybę.
Lietuvoje jie taip pat surengs vestuves, žinoma, tradicines lietuviškas. „Su bažnyčia! Dabar taupome pinigus, – kvatojasi Yalin. – Kad iškeltume dideles vestuves Jurgio šeimai ir savo draugams!“ Dar jaunos šeimos laukia ir dvejos mažylės Sidni krikštynos – katalikiškos Jurgio gimtinėje ir budistinės Kambodžoje.
