Agresijos atspindžiai: patyčias kenčia keturi iš penkių vaikų

Šiuolaikinėje visuomenėje vis daugiau agresijos. Jos apraiškos matomos visur: televizijoje, spaudoje, gatvėje, šeimoje, mokykloje ir kitur. Lietuvos socialinių pedagogų atlikti tyrimai rodo, jog 70 proc. vaikų mokykloje patiria patyčias, ne ką mažiau tyčiojasi ir patys.

Pasaulinės sveikatos organizacijos duomenimis, Lietuvoje patyčias patiria apie 80 proc. berniukų ir apie 70 proc. mergaičių. Vaikų teisių apsaugos kontrolieriaus įstaigos duomenimis, kas trečias moksleivis bent kartą yra tapęs smurto auka. Vaikai dažniausiai nukenčia nuo plėšimų, chuliganizmo, kūno sužalojimų, vagysčių, turto prievartavimo, patyčių. Vaikai dažniausiai patiria smurtą nuo savo bendraamžių, vyresnių vaikų, tėvų, mamų, patėvių ir kitių suaugusių asmenų.

Kas yra agresija? Agresyvus elgesys gali būti fizinis (mušimas, spardymas, kandžiojimas, daiktų laužymas ir daužymas) ir žodinis (gąsdinimas, įžeidinėjimas, pravardžiavimas, nešvankios kalbos). Psichologai teigia, kad agresija yra veiksmai, kuriuos sukelia priešiškumas to asmens, į kurį nukreipiama agresija, atžvilgiu. 

Kad vaikai skriaudžiami išduoda pasikeitęs jų elgesys: sumažėja ar staigiai padidėja apetitas, išsivysto anoreksija, pakinta miegas, šlapinamasi į lovą, vartomasi per miegą, kamuoja košmarai ir pan.
Kodėl vaikai tampa agresyvus? Agresija yra išmoktas elgesys ir niekuo nesiskiria nuo bet kokios kitos įgytos elgesio formos. Vaikai, stebėdami artimų žmonių tarpusavio elgesį, elgesį su juo pačiu, formuoja savo požiūrį į gyvenimą. Paklaustas vaikas, kodėl jis taip pasielgė, atsako, kad taip namuose elgiasi tėvai, seneliai ar kiti jam artimi žmonės. Vaikui stebint agresyvų elgesį, formuojasi nuostata, kad toks elgesys yra normalus. Jis mano, kad taip elgiantis taps reikšmingesniu, svarbesniu, pradės jo bijoti kiti (mama juk tėčio bijo ir pan.). Tačiau dėl agresijos apraiškų nereikėtų kaltinti vien socialinės aplinkos. Nemažą įtaką vaikams daro kompiuteriniai žaidimai, televizija (įvairūs animaciniai ir meniniai filmai), žiniasklaida, net pasakos.

Kaip pastebėti kad vaikas patiria agresiją ir smurtą? Fizinį smurtą pastebėti gana nesunku, sunkiau - emocinį. Dažnai vaikai vengia pasisakyti, kad yra skriaudžiami, tačiau tai išduoda pasikeitęs jų elgesys: sumažėja ar staigiai padidėja apetitas, išsivysto anoreksija, pakinta miegas, šlapinamasi į lovą, vartomasi per miegą, kamuoja košmarai, baimė miegoti vienam, nuovargis, somatiniai negalavimai (pilvo skausmai), nusistatymas prieš ką nors, emocijų ir nuotaikų svyravimas, kantrybės stoka, greitas susierzinimas, vaikiškas elgesys (čiulpia nykštį, kabinasi į suaugusius) ir pan.

Dažniausiai vaikai nepasakoja, kad patiria smurtą, nes bijo prarasti tų žmonių meilę, bijo, kad nekeršytų, per daug pasitiki suaugusiais ir nesupranta, kad jų elgesys yra neleistinas. Dar viena priežastis – netiki, kad kas nors patikės ir labai dažnai patys save kaltina dėl tokio suaugusiųjų ar bendraamžių elgesio. Visi smurtą patiriantys vaikai nepasitiki savo jėgomis, nejaučia savo vertės, paprasčiausiai savęs nemyli ir jaučiasi, kad yra blogesni už visus kitus, kad negražesni, neverti meilės, neturi draugų, yra labai vieniši.

Kaip mažinti vaikų smurtą ir agresiją? Vaikų smurto ir agresijos problemas reikėtų spręsti bendradarbiaujant mokytojams, tėvams, socialiniams darbuotojams, psichologams,  visuomenės nariams, bei valstybei. Tik visiems dirbant kartu, galima pasiekti gerų rezultatų. Mokytojams ir tėvams reikėtų aiškintis, kas sukelia vaiko agresyvumą, kokiomis aplinkybėmis jis pasireiškia, kas buvo prieš tai ir kas po to. Negalima praleisti nė vienos smulkmenos, būtina aiškintis, kas išprovokavo vaiko įniršį. Ir tėvams, ir vaikams reikia mokytis taikaus konflikto meno, supažindinti su pamatiniais reikalų svarstymo principais: neprarasti ramybės, leisti kitam pasisakyti jo nepertraukiant, nekaltinant, neniekinant, savo nuomonę pareikšti nežeminant kito jausmų ir vienu žodžiu - mokyti suprasti kitą žmogų.