Dainos apie žuvėdrą autorius svajoja sukurti amžinai gyvuojančią dainą (nuotraukos, video)

Laidoje atsidūrė per atsitiktinumą

„Mes ieškome talentų. Lietuvių kalba yra sudėtinga kalba ir jūs atskleidėte tos kalbos dar vieną spalvą. Su kuo aš jus labai sveikinu. Aš norėčiau dar tos poezijos paklausyti ir aš manau jai reikia leisti eiti pirmyn. Taip!“ – po Giacomo pasirodymo „Lietuvos talentuose“ sušuko komisijos narys Adolfas Večerskis.

Rūta Ščiogolevaitė taip pat neabejojo dėl savo sprendimo ir pasakė, kad jai būtų įdomu išgirsti, ką dar be „žuvėdros parodontozės“ įdomaus galima sukurti iš lietuviškų žodžių.  

„Yra daina apie katiniuką, yra dar daug dainų“, – patikino Giacomo. Po šio pasakymo kitam komisijos nariui Marijui Mikutavičiui neliko nieko kito kaip pasakyti „Taip“. 

Giacomo Merlo

Savo atsiradimą projekte „Lietuvos talentai“ Giacomo vadina gana netikėtu. Iš Italijos į Lietuvą sugrįžusį dainininką jo mokiniai paragino dalyvauti naujajame šou. „Tuo metu dar nežinojau, kas tai per laida, nes neturiu televizoriaus, radijo, neskaitau laikraščių, niekuo nesidomiu. Kūryboje visada reikia būti blaiviam, vengti kitų įtakos“, – sako G.Merlo.

Giacomo prisipažįsta, kad konkurencija jam nėra malonus dalykas, todėl dalyvaudamas projekte jis nori ne varžytis su kitais, o pristatyti savo kūrybą.

„Ar galvoju, kad laimėsiu? Ne tai esmė. Aš noriu, kad daug žmonių išgirstų mano kūrybą. Mano pasirodymai gyvai patinka jauniems ir retai kada mano dainas gali išgirsti didesnė publika“, – kalbėjo progos pasirodyti plačiai auditorijai nepraleidęs atlikėjas. Vyras kartais Lietuvoje rengia koncertus, dažniausiai dainuoja apsuptas studentų, vaikų.

Geriausios dainos gimsta tualete

„Kodėl žmonėms patinka mano dainos? Nesistengiu įtikti žmonėms, rašau iš savo patirties, savo jausmų. „Ryk, žuvėdra, ryk“, „Tas katiniukas“ – dainos iš mano išgyvenimų“, – teigia Giacomo.

Dainų autorius, poetas priduria, kad į jo kūrinius nederėtų žiūrėti paviršutiniškai, pavyzdžiui, daina apie žuvėdrą yra žmonių santykių metafora: negailestingoji žuvėdra – valdžia, bejėgės žuvys – pavaldiniai.

G.Merlo Italijoje mėgaujasi lietuvišku alumi

Daina „Ryk, žuvėdra, ryk“ gimė jau prieš aštuonerius metus, tačiau iki šiol sėkmingai gyvuoja interneto platybėse. Nuo 2003 metų Giacomo šį kūrinį atlieka gyvai. Autorius teigia, kad jo sukurta daina yra ne komiška, bet tragiška, tragikomiška.

G.Merlo tikina savo koncertuose girdintis gerą, nuoširdų juoką, tačiau neretai susilaukia ir skeptikų komentarų, kad kuria nerimtas, vaikiškas daineles.

„Kuo toliau, tuo vis labiau stengiuosi kurti sudėtingesnes dainas. Daina apie žuvėdrą man yra šedevras ir sudėtingą bus jį aplenkti“, – šypsosi per penkiolika dainų lietuvių kalba sukūręs atlikėjas.

Vyras teigia, kad jam labiausiai imponuoja išliekamąją vertę ir kelias prasmes turintys muzikos kūriniai. Nuo vaikystės su gitara nesiskiriantis Giacomo dainas kuria siekdamas to paties tikslo. Dainininkas tikina norintis dainos žodžiais bendrauti su žmonėmis, o pati muzika jam visą laiką buvo antrame plane, daugiau kaip fonas.

„Kai grojau Italijoje roko grupėje – dainų nekurdavau, nes iš pradžių grojome koverius. O Lietuvoje kurti pradėjau savaime. Būdavo tokių situacijų, kai grįždavau namo ir greitai rašydavau. Užsidarydavau tualete naktimis. Groju ten, nes tualete akustika geresnė. Kartais žmona pyksta, kad antrą valandą nakties girdi kaip skamba muzika, bet jei neįrašysiu melodijos – iš karto pamiršiu. Mažai miegu naktimis, tai man kūrybingiausias metas: aplink tyla, ramybė, galima susikaupti“, – prisipažįsta Giacomo. Vyras neslepia – daina apie žuvėdrą gimė taip pat naktį, tualete.

Fabrikas – mokyklos autobusas – scena

Lietuvoje šiuo metu italų kalbos ir gitaros mokytoju dirbantis vyras anksčiau yra išbandęs save daugelyje sričių.

G.Merlo tėvo Ottorino kūrinys.

„Esu pakeitęs milijoną darbų. Profesionaliu muzikantu nesu buvęs, pradėjau nuo pankroko, grojau roko grupėje. Esu dirbęs fabrikuose, gamyklose, vairavęs mokyklinį autobusą, važiuodamas kartu dainuodavau su vaikais. Su vaikais dirbau ir stovykloje, vedžiau užsiėmimus vaikų darželyje“, – vardija apie 15 metų kaip solistas koncertuojantis Giacomo.

Kadaise aktorinę mokyklą lankęs atlikėjas džiaugiasi galimybe mokyti vaikus ir su jais bendrauti. Pasak Giacomo, vaikai yra natūralūs, jie nemoka meluoti. Lietuvoje atlikėjas lankosi stovyklose, bendrauja su vaikais lietuviškomis dainomis: dažnai jiems dainuoja Olego Ditkovskio kūrinį „Riešutėlis“.

Nors Giacomo giminėje nėra muzikantų, tačiau menišką gyslelę vyras mano paveldėjęs iš tėvo, kuris kuria skulptūras ir baldus iš medžio. 

„Mano tėvas menininkas, jo dirbinių pilni tėvų namai. Jis yra išdrožęs gyvūnų figūrų, šviestuvų, kėdžių – tai jam  laisvalaikio užsiėmimas, malonumas. Tėvo oficialus darbas monotoniškas – jis dirba fabrike prie konvejerio, mama – audinių gamykloje“, – pasakoja G.Merlo. Dainininkas turi ir vyresnį brolį Tiziano, kuris dirba su problematiškų šeimų vaikais.

Meilės istorija tęsiasi

Prieš šešerius metus Giacomo filmavosi pokalbių laidoje „Nomeda“. Ten vyras pasakojo apie tai kas jį atviliojo į Lietuvą – apie savo didžiąją meilę – žmoną Birutę. „Nenoriu apie tai kalbėti, nes apie tai jau daug rašyta. Svarbiausia, kad ta istorija tęsiasi. Su žmona gražiai ir laimingai gyvename“, – šypsojosi atvirauti apie asmeninį gyvenimą nelinkęs, 11 metų Vilniuje gyvenantis Giacomo.

Vyras išsidavė, kad jo, kaip ir daugelyje kitų šeimų, ginčai yra neišvengiami ir kyla ne tik dėl jo grojimo naktimis tualete. „Lietuvaitės gana temperamentingos“, – šypteli Giacomo ir priduria, kad kartu su žmona bet kokioje situacijoje stengiasi į gyvenimą žvelgti pozityviai.

Po pasaulį nuolat keliauti trokštantis vyras nesiskiria su savo aštuoniolikos metų senumo transporto priemone, kuri pats vadina „šaltibarščių spalvos furgonėliu“. Juo Giacomo taip pat pasiekė ir Lietuvą.

Giacomo Merlo prie savo ištikimos transporto priemonės

„Esu daug keliavęs po Europą su savo furgonėliu. Kelionės grožis – pati kelionė. Kai atvykstu į vietą, vėl norisi keliauti. Gerai kai su šeima turiu pasirinkimą gyventi keliose vietose. Sustoti nėra įdomu“, – įsitikinęs muzikantas.

Vyras prisimena pirmą įspūdį, kai su mylimąja atvyko į jos gimtinę. „Pasakiau sau: „gražu“, – šypsosi jis. Dainininką Lietuvoje labiausiai nustebino tyla ir vėsus, darganotas oras.

„Su visokiais žmonėmis čia tenka bendrauti, ir su tokiais, kurių širdį užkariavęs niūrumas. Turiu vieną dovaną – linksminti kitus žmones. Ar lengva buvo čia pritapti? Thomas Mannas teisingai rašė: „Pripratau nepriprasti“. Čia niekada nepriprasiu – ir oras, ir kultūra čia yra kitokie“, – patikina Giacomo.