Eglė Kernagytė: „Kartais leidžiu sau paliūdėti“

Gruodžio pradžioje buvusioje V. Kernagio mokykloje pristatyta Rūtos Oginskaitės knyga apie maestro ir kūrybinį jo kelią „Aš nežinojau, kad tu nežinai“.

Dalį visų rankraščių bei straipsnių iškarpų tai knygai sukaupė ir Rūtai perdavė dar pats tėtis. Neįsivaizduoju, kiek reikėjo laiko, kantrybės ir vidinės stiprybės visą tą medžiagą skaityti... Man tai būtų buvę labai sunku.

Teko girdėti, kad netrukus duris atvers ir maestro muziejus...

Taip, mūsų planuose – V. Kernagio muziejus. Namuose dar daug jautrių dalykų, prie kurių ir patys sunkiai prisiliečiame. Tačiau norisi, kad ir aplinkiniai galėtų pažinti daugelio dar nepažintą V. Kernagį. Bet kol kas prie tų reikalų daugiau sukasi mano brolis su mama. Man dar kažkaip keistai per sudėtinga. Matyt, man, pagrandukei, dar reikia laiko (šypsosi).

Vyrams gal kiek lengviau tvarkytis su emocijomis...

Taip, Vytukas – mūsų šeimos vedlys. Prisimenu, kai tėvukas mirė, pasakė: „Kursime V. Kernagio fondą.“ Pasakė ir iš karto po laidotuvių į tai pasinėrė. O mes su mama emocingesnės: galime sau leisti paverkti, pasišnekėti. Vytukas labai gerbė tėtį kaip artistą, matyt, todėl dabar tiek daug jėgų tam fondui atiduoda.
Kita vertus, dabar jis – mūsų šeimos vyras. Jei tik man, mamai, pusseserei ar tetai ko prireikia, skambiname Vytukui. Jis atsakingas už mus visas, visomis ir rūpinasi.

Koks gyvenimas jums atrodo dabar?

Galbūt ramesnis? Bet gerąja prasme, o ne tai, kad tėtis mirė ir dabar jau ramu. Ne, tėtis buvo vienas didelis chaosas. Išeidamas į renginį, jis neturėdavo nė kada pagalvoti apie tai, kad reikia uždaryti duris... Kaskart pas jį atėjusi, rasdavau popieriais nukrautą stalą, prirūkytą kambarį ir visu garsu grojantį bliuzą. Iš tėčio sklisdavo beprotiška energija.
Dabar man ją šiek tiek kompensuoja sūnus Vėjas. Mama su Vytuku kiek ramesni, mėgstantys tvarką, o mes su tėčiu – chaotiškesni.

Užplūdus ilgesiui, vis grįžtate mintimis į ankstesnius laikus?

Iš vaikystės prisimenu, kad močiutė po senelio išėjimo sakydavo dažnai su juo pasikalbanti, paprašanti jo pagalbos ir pan. Nuo tų dienų man tarsi liko žinojimas, kad dar kažkaip galima tą žmogų jausti. Jei meilė mirusiajam stipri, matyt, ir išėjimas nėra pabaiga. Meilė neleidžia visko taip lengvai užbraukti. Mes tikime, kad tėtis visada šalia. Žiemą, kai vaikai važinėja nuo jo supilto kalniuko, stovime su mama prie lango ir galvojame, kad jis džiaugiasi visa tai matydamas. Leidžiame sau tikėti, kad jis yra šalia mūsų.