Izolda Gudelis. Keturi mėnesiai Floridoje

– Šiandien kaip tik perskaičiau interviu su daug metų Lietuvoje gyvenančiu švedų režisieriumi ir vertėju Jonu Ohmanu apie tai, kad esame sunkios praeities stipriai sužalota visuomenė, kuri ne itin nori keistis, į ką nors lygiuotis, yra kaustoma baimės, jog nepavyks. Dėl nuomonės iš šalies lietuviai labiau linkę įsižeisti, nei susimąstyti, ar ne?

– Nes mes juk patys viską žinome. Ir žinome geriau!

– Dažnas lietuvis pasakytų: „Bepigu jai kalbėti – gerai gyvena, keturis mėnesius ilsisi Floridoje.“

– Nesu linkusi keisti kieno nors nuomonę, ką nors įrodinėti. Amerikoje taip pat dirbame – visas skirtumas, kad pasikeitė gyvenamoji vieta. Kiekvieną rytą keliesi ir eini prie kompiuterio, susisieki su kolektyvu Vilniuje, tik tiek, kad reikalus tvarkai tame pačiame name. Galbūt kai kam net atrodo, kad ir Lietuvoje mes ilsimės... Juk čia dažnai vyrauja nuomonė: jei tu gražiai gyveni, tai nieko ir neveiki. Poilsiauji.

Gražus gyvenimas kainuoja begalę pastangų, labai daug ko atsisakai – to, ką galbūt kiti turi. Mes neiname tradicinių atostogų – tokių, per kurias žmonės išjungia mobiliuosius, internetą ir išvyksta į kruizą. Poilsį visada deriname su darbu, nes turime savo verslą, kuris mums abiem rūpi. Aišku, Floridoje, kur esame įsikūrę ant jūros kranto, daug kas kitaip. Visada geras oras, saulėta, pusryčiai terasoje, ten kitokios galimybės sveikuoliškai gyventi: pas mane ateina jogos mokytoja, nemažai važinėju dviračiu, dažnai susitinkame su draugais.

Kai man tvirtina, kad Amerikoje pilna dirbtinių šypsenų, atsakau, kad geriau jau jos nei surūgę veidai...

Ten daugiau laiko praleidžiame kelyje, nes trys valandos iki ko nors – visai normalu, o valanda iki parduotuvės – netgi labai arti. Amerika apskritai labai pasikeitė: žmonės itin stengiasi būti sveiki – mūsų regione nesimato nutukusių, visi sportuoja, aktyviai gyvena, dabar ypač populiarūs maratono klubai. Aišku, ten ir drabužiai laisvesni nei didmiesčiuose, bet vis vien oficialiose įstaigose laikomasi dalykinės aprangos kodo – jei tvarkau reikalus banke ar su advokatais, apsirengiu atitinkamai.

– Visur visokių žmonių yra, bet dauguma jų ir kuria atmosferą, kurią jauti nuvykęs į bet kurią šalį. Kas labiausiai krinta į akis išvykus iš čia?

– Mentaliteto skirtumai. Negalima teigti, kad vienur yra tik blogai, o kitur tik gerai, – egzistuoja daug spalvų ir atspalvių. Išskirčiau sąvoką „optimizmas“ – jo kiekis įvairiose šalyse labai nevienodas. Ir kai man tvirtina, kad Amerikoje pilna dirbtinių šypsenų, atsakau, kad geriau jau jos nei surūgę veidai... Vilniuje tiesiog jaučiu kibius žvilgsnius, kuriais esu vertinama: „Kuo čia ji ypatinga?“ Pamenu, kartą, grįžusi į Lietuvą, lifte pasisveikinau su žmonėmis, kaip buvau per tuos kelis mėnesius įpratusi. Išvydau keistą reakciją: pakeleiviai įbedė akis, tarsi laukdami, kad ko nors jų klausiu ar iš jų norėsiu, – pasijutau, lyg būčiau įsiskverbusi į jų asmeninę erdvę.

Jei savo sugebėjimais ir darbštumu šį tą pasiekei ir už tai nusipelnei pagarbos, nes turi daugiau potencialo už kitus, ten niekas tau nepavydės. Čia yra kitaip.

Spontaniško bendravimo Amerikoje daugiau, ten labai paprasta susipažinti, nes tave nuolat užkalbina, gal dėl to žmonės nesijaučia tokie vieniši. Jie suvokia, kad tik patys yra atsakingi už savo gyvenimą – ne valdžia, ne aplinkybės ir ne pavydūs kaimynai. Jei nutinka kas nors blogo ar gero, tai nėra kažkieno kito kaltė ar nuopelnas – tik jų pačių praeities sprendimų, gyvenimo būdo rezultatas. Todėl žmonės labiau susikoncentravę į savo, o ne į svetimas problemas. Pas mus populiaru jas svarstyti ir dar neprašomiems patarinėti.

Juk mėgstama apkalbėti, ką kiti turi daryti ir ko nedaryti, kaip jiems leisti pinigus ir, iš viso, kaip toliau gyventi... Vos ne psichologinė negalia – mokyti, kai niekas to neprašo. Amerikoje nesusidūriau su situacija, kad kas nors būtų kitą užtaręs, kam nors gerą vietą suradęs, protekciją padaręs. To tiesiog nėra. Jei savo sugebėjimais ir darbštumu šį tą pasiekei ir už tai nusipelnei pagarbos, nes turi daugiau potencialo už kitus, niekas tau nepavydės. Čia yra kitaip. Tuoj pat ieškoma dėmių biografijoje, stengiamasi tuos žmones sumenkinti. Mes labai sunkiai pripažįstame faktą, kad yra protingesnių ar darbštesnių už mus. Neateina į galvą pasimokyti iš jų, bet apšnekėti visada patinka.

Visą interviu rasite žurnale „Laima“.