Rūta Janutienė: mano „chebra“ daug didesnė nei melagių ir vagių

– Ar sutinkate, kad jūsų laida šiuo metu yra drąsiausia visose Lietuvos televizijose?

– Ne, aš manau, kad pačios drąsiausios yra Lietuvos televizijos moterys, kurios sugeba prisikviesti valdžios vyrų ir visos Lietuvos akivaizdoje leisti jiems meluoti bei neužduoti reikalingų klausimų. Tai yra drąsa. O pasakyti tai, ką mano daug žmonių, nemanau, kad yra didelė drąsa.

– Ir vis dėlto reitingai rodo, kad Lietuvos žiūrovai jus gausiai žiūri...

– Vadinasi, mes pataikome šnekėti apie tai, ko iš mūsų tikimasi, ką svarbu girdėti žmonėms per šią krizę: sekti, kur vaikšto jų pinigai, kaip valdžia elgiasi.

Labai kritiškai vertiname, kai mums atsiunčia kokių nors dokumentų segtuvą – pasižiūri, kas pabraukta, ir jau aišku, kieno interesai ten slypi.– Atrodytų, kad kolegos, pamatę jūsų laidos sėkmę, galėtų pradėti ją kopijuoti. Nors tokių bandymų ir yra, jūsų ilgaamžė laida lieka nepakartota. Kaip manote kodėl?

– Pirmiausia reikėtų kalbėti apie tai, kas Lietuvoje darosi su žurnalistika. Manau, spaudoje ir internetinėje žiniasklaidoje yra pakankamai profesionalų, kurie šį darbą daro, bet televizijoje toks žurnalistikos reiškinys beveik išnyko. Tai galbūt lėmė žiauri komercializacija, nes dauguma kolegų mano, kad reikia maksimaliai nupopsėti, vengti viešojo interesų temų, nes jos nepatrauklios masiniam žiūrovui. Mes po truputį bandome įrodyti, kad yra ne taip.

Man savotiškai įdomu žiūrėti, kaip informaciniai šou miksuojami su rimtąja žurnalistika, pavyzdžiui, Saulius Bartkus laidoje „Kakadu“. Gal dėl to ją ir žiūri, nes nepaisant papūgiško pavadinimo, šioje laidoje nerimtai kalbama apie labai rimtus dalykus.

Tarp televizijos prodiuserių beveik neliko žurnalistikos profesionalų, todėl bandymų yra, bet juos daro žmonės, kurie visiškai nesuvokia žanro ypatybių. Jiems sunku, lygiai kaip man būtų sunku prodiusuoti laidą, kurios visiškai nesuprantu, pavyzdžiui, „Supertortą“.

– Galbūt kolegas stabdo ir tai, kad ruošti tokią laidą yra labai didelė atsakomybė? Surinkti visiems faktams, dėl kurių galėtum jaustis ramus net teisme, turbūt reikia daug laiko, o jį Lietuvos žiniasklaidos priemonės dažnai taupo?..

– Mitas, kad tai informacijai surinkti reikia labai daug laiko. Žinoma, mes dirbame išskirtinėmis sąlygomis, nes po tiek laiko informacija pas mus plaukia pati. Mes tik anonsuojame temą – ir žmonės, pažinę būsimos laidos herojus ir ką nors apie juos žinantys, pradeda mums skambinti. Taigi tą informaciją surinkti mums padeda daug žmonių, kurių net nepažįstame. Mums reikia tik ją patikrinti.

Šiaip labai kritiškai vertiname, kai mums atsiunčia kokių nors dokumentų segtuvą, – pasižiūri, kas pabraukta, ir jau aišku, kieno interesai ten slypi. Stengiamės to vengti.

LNK nuotr./Rūta Grinevičiūtė

– Jūs žmonėms sakote „Žiūrėkite ir pavydėkite“, žmonės žiūri, jaučia neteisybę ir nori, kad tai pasikeistų. Bet ar jūs neprarandate vilties ir savo darbo prasmės, kai dažnai po laidos viskas lieka taip, kaip buvę?

– Mes jau turime keletą nuolatinių savo laidų klientų ir aš tikiu, kad teisybė neišvengiamai triumfuos. Be to, mažų pergalių yra, mūsų privengia, bijo. Žinoma, būna istorijų, kai visos valstybinės įstaigos susivienija dėl kokio vieno blogiuko.

Pavyzdžiui, darėme laidas apie buvusį Valstybinės mokesčių inspekcijos pavaduotoją Saulių Trečekauską, valdantį nežinia iš kur atsiradusį milžinišką turtą. Ir labai stebėjomės, kad niekas nereaguoja į tas laidas. Vėliau paaiškėjo, kad jis turi „stogą“ Valstybės saugumo departamente, pasirodė, kad jis pats yra buvęs agentas.

Arba Gintautas Kėvišas. Jis tikrai yra farso herojus, personažas, turintis stiprų „stogą“, bet mes jį rodysime, kol kas nors pamatys.

– Kantrybės neprarandate?

 – Ne. Yra toks rytietiškas pasakymas: kartais geriau nešokinėti, o ramiai atsisėsti prie upės ir palaukti, kol srovė pro šalį nuneš tavo priešo lavoną. (Juokiasi.)

Na ir kas, jei kokia Janutienė jiems pasakys, kad jie – vagys, „chebra“ jų dėl to nesupeiks. Bet jie nesuvokia, kad yra kita – Janutienės „chebra“, kuri yra gerokai didesnė.– Žiūrovams įstrigo, kai laidoje „Valanda su Rūta“ jūs Gediminui Kirkilui išrėžėte: „Jūs esate melagis ir vagis.“ Kuo reikia būti, kad po tokių pareiškimų jums nieko nenutiktų?

– Man nieko neatsitiko ir nieko neatsitiks. Tą patį esu pasakiusi Zuokui, Kubiliui ir daugeliui kitų tai galėčiau pasakyti. Jie taip įsikibę į tuos postelius, į tą gaują, kuriai priklauso, kad jaučiasi visiškai nepriklausomi, neveikiami visuomenės. Na ir kas, jei kokia Janutienė jiems pasakys, kad jie – vagys, „chebra“ jų dėl to nesupeiks. Bet jie nesuvokia, kad yra kita – Janutienės „chebra“, kuri yra gerokai didesnė. (Juokiasi.)

– Vadinasi, jūs ramiai miegate naktimis ir vaikščiojate gatvėmis?

– Gatvėmis vaikščioju ypač ramiai, o naktimis kartais išgyvenu, kaip geriau padaryti laidą. Mano ir Rasos komanda nėra didelė ir mes labai stengiamės, kad viską gerai padarytume.

– Jau kuris laikas į visų laidos herojų duris beldžiatės ne pati, bet kolegė Rasa Kalinauskaitė. Kaip jaučiatės daugiau dirbdama už kadro?

– Mes tiesiog taip pasidalijome darbais, kad abiem būtų malonu dirbti. Rasa, pavyzdžiui, baisiai nemėgsta rašyti, bet ji išmoko puikiai daryti tai, ką dabar daro. Kodėl reikėtų dubliuoti? Abi esame gana kieto charakterio, todėl abi filmavimo aikštelėje prieš vieną kamerą nepasistumdytume.

Be to, reikia, kad kas nors sėdėtų ir analizuotų medžiagą, galvotų, ką čia toliau daryti.

– Jūsų nuomone, to atkaklumo daryti duris, kai jas užtrenkia prieš nosį, tardymo, kai žmogus nenori nieko sakyti, galima išmokti ar tai reikia turėti kraujyje?

Mes nevaikščiojame pas Zvonkę ir neklausiame kokios nors Mios, kas jai nulaužė nagą, o kalbame apie labai, mūsų požiūriu, rimtus dalykus, kurie svarbūs visai visuomenei.– Tai yra požiūrio dalykas. Mes nevaikščiojame pas Zvonkę ir neklausiame kokios nors Mios, kas jai nulaužė nagą, o kalbame apie labai, mūsų požiūriu, rimtus dalykus, kurie svarbūs visai visuomenei. Todėl visai nėra baisu ir gėda vėl atidaryti prieš nosį užtrenktas duris, nes iš principo mes klausiame: „Kur tu mano pinigus padėjai?“ O tas durų uždarymas yra vienas iš požymių, kad žmogus kažko nenori sakyti.

Jeigu tu leisi, kad kažkas iš tavo piniginės imtų pinigus ir pasistatytų namą Laurų kvartale, mokėtų dizaineriui 50 tūkstančių litų už kvadratinio metro projektą, neturėčiau savigarbos, jei nenueičiau pas jį ir nepaklausčiau.

– O jūs nepavargote per tiek metų kovoti su visomis neteisybėmis?

– Mes nekovojame, mes jas rodome. Manau, mes su Rasa abi esame protingos, nes, kaip jūs pastebėjote, dirbame be konkurentų. Esame vienos rinkoje – kaip kokia „Maxima“. (Juokiasi.)

– Jūsų šeima neprieštarauja? Juk vis dėlto tai nėra labai rami veikla...

– Ne, mes kaip tik daug pasišnekame apie tuos dalykus. Ir nereikia to vaidinti kova – pamėgintumėte ir jums patiktų! (Juokiasi.) Medžioklė visada yra smagu. (Juokasi.)