„Kas dabar atrodo skausminga, po dešimties metų supranti, kad išėjo į naudą. Tik mums visko reikia šiandien. Į televiziją žiūriu kaip į darbą. Tai nėra mano gyvenimo būdas. Kitaip nei buvusių kolegų, – pastebėjo A.Kilkuvienė. – Žinote, koks yra darbo televizijoje privalumas? Aplinkiniai į tave ima žiūrėti kaip į žmogų. Šitas privalumas mane ir beprotiškai liūdina: jei nesi televizijoje, tai nesi žmogus...“
Buvusi pradinių klausių mokytoja į mokyklą grįžti nenori, o pinigus, tikina, visada skaičiavusi.
„Jei ne iš ten, tai iš kitur jų atsiranda. Reikėjo apkarpyti poreikius, bet tai darome jau seniai: statomės namą dinozaurą, kuris beprotiškai ryja pinigus. Tad tenka skaičiuoti. O ir nesu daiktų vergė. Jei anksčiau sumanydavau, kad reikia batų, nueidavau ir nusipirkdavau. Dabar turėčiau dar pagalvoti, ar galiu taip pasielgti“, – tikino bedarbė.
