Linas Zareckas-Choras. Laikas šypsotis

Grupėje ŽAS esate solidaus amžiaus vyrai, o vis dar Choras, Tru, Bilas... Nemanai, kad laikas išaugti iš jaunystės pravardžių?

Vienas į kitą kreipiamės visaip, bet turbūt yra žmonių, kurie mūsų tikrųjų vardų net nežino. Juk nepradėsiu dėl to staiga prašyti „pamirškite mano pravardę“. Be to, taip prie jos pripratau, kad nė kiek nekliūva. Tikrai nesijaučiu daug mažesnis ar jaunesnis, kai į mane kreipiasi „Chorai“.

Ar vis dar puoselėjate berniukišką draugystę?

Neseniai Londone lankėmės vien vyrų kompanija. Smagu. Su „Prelegentų“ komanda dažnai žaidžiame futbolą, pirty su chebra pasėdim – su ja visada linksma. Pasikeikiam, pasikalbam apie tai, ko nepasipasakotume mišrioje draugijoje. Vyriški pokalbiai vis tiek kitokie – griežtesni ir šiurkštesni. Kaip ir juokeliai, kurie nelabai tiktų viešajai erdvei. Aišku, man patinka visoks bendravimas. Gera ir dviese pabūti, ir su draugų šeimomis. Bet jeigu ilgiau savo gaujos nematau, pasiilgstu. Pasėdim, pablevyzgojam – vėl gerai.

Vyriškoji kompanijos dalis nuo senų laikų išlikusi stabili?

Netgi pasipildžiusi – futbolas pritraukė daug naujų žmonių. Treniruojamės du kartus per savaitę, dalyvaujame varžybose – daug laiko praleidžiame kartu. Mums patinka sportas. Mūsų komandoje – ir buvę futbolininkai, ir neišsipildę sportininkai, kaip aš. Azartas, adrenalinas – tai juk gerai. Tik pastebėjau, kad kuo toliau, tuo ilgiau traumos gyja, raumenis vis labiau skauda. Iki trisdešimties metų stebėdavausi, dėl ko vyresni bičiuliai skundžiasi, atrodydavo juokinga, o dabar man kyla klausimų, iš kur tiek vietų kūne, kurias gali skaudėti. Atsiranda keistų pojūčių.   

Plačiau naujausiame žurnale „Laima“