„Net didžiausius optimistus palaužia nemeilė. Aš užsidariau namuose, nenorėjau nei dirbti, nei bendrauti. Niekur nenorėjau eiti. Vieną dieną suvokiau, kad neturiu draugų, neturiu kam pasiguosti. Iš tiesų buvau gilioje duobėje, – prisipažino moteris. – Kad ir kaip būtų keista, labiausiai man padėjo televizija: vos ten pasirodžiau, iškart sulaukiau dėmesio ir palaikymo.“
Dalyvavimas „Rožių keruose“ Eglę paskatino atsigauti, vėl pradėti rūpintis savimi – moteriai be galo svarbus dėmesys.
„Baisiausia būti niekam neįdomiai ir nereikalingai. Nesu tokia stipri, kad man nereikėtų kam nors pabliauti į skverną. Baisiausia – suvokti, kad tavęs niekas nemyli. Tada tarsi virš kokios tuštumos pakimbi: nukrisi ar ne, – pasakojo E.Mickevičienė, neneigdama, kad vyro neištikimybė prie depresijos taip pat prisidėjo. – Matyt, viskas susikrovė. Praradau tvirtą pagrindą po kojomis. Iki tol buvau gana išlepinta mergaitė, visada jaučiau tvirtą užnugarį, palaikymą. Ir staiga viskas dingo. Šeima, visuomenė – visi atsisuko prieš mane.“
