R.Varnaitė: tokia yra mano laimė

– Prieš 111 metų, rugpjūčio 20 dieną, Antano Keturakio „Amerika pirtyje“ viešai parodyta pirmą kartą ir tapo pirmuoju lietuvių kalba suvaidintu spektakliu šalyje. Nuo 1974 metų iki šiol jis rodomas Kauno valstybiniame dramos teatre. Iki šiol šiame spektaklyje vaidinate ir jūs. Paklausiu paprastai – kodėl „Amerika pirtyje“ nepabosta žiūrovui?

– Paprastai ir atsakysiu – todėl, kad gerai pastatytas. Režisierius Valdas Lencevičius ir dailininkė Janina Malinauskaitė sukūrė spektaklį, kad primintų unikalaus lietuviško teatrinio sąjūdžio, vadinamo „klojimo teatru“, tradicijas. Gal jis ir nelabai panašus į tą, Palangos daržinėje ant jūros kranto parodytą 1899-aisiais, tačiau ir mes jį vaidinti galime ne tik scenoje, bet ir, pavyzdžiui, pievoje. Jo dvasia, nuotaika išliko per visus šiuos metus. Nieko nekeičiame, esame tokie patys. Pati neskaičiuoju, kiek metų jau vaidinu Bekampienę. Kaskart jaučiuosi taip, lyg į sceną eičiau pirmą kartą.

– Tačiau, matyt, spektaklį kažkiek pakeičia laikas. Dalies aktorių, pradėjusių jame vaidinti kartu su jumis, jau nebėra.

– Taip, todėl vienus aktorius keičia kiti, jie įneša į sceną kažką savo, tačiau spektaklio esmė išlieka ta pati.

– O kokia to „Amerikoje gera, Amerikoj gražu...“ esmė?

– Spektaklio esmė yra linksmumas, smagumas. Ir juokingas naivumas, gudrumas. Matydami šį spektaklį galime įsivaizduoti, kaip Lietuva atrodė prieš šimtą metų, kaip atrodė kaimas. Ką kalbėjo žmonės, kaip mąstė. Komedija atskleidžia žmonių ydas ir situacijas, kurios kartojasi kiekviename laikmetyje, todėl žiūrovui tai vis dar įdomu, tačiau kiek ilgai šis spektaklis bus rodomas – sunku spręsti.

„Amerika pirtyje“ atskleidžia žmonių ydas ir situacijas, kurios kartojasi kiekviename laimentyje. Asmeninio archyvo nuotr.

Visi spektakliai susidėvi kaip ir drabužiai. Net ir gražiausi spektakliai yra nurašomi. O dabar, kai pagrindinėje teatro scenoje vyksta remontas, apskritai sunku numatyti, kas bus toliau. Remontas gali užtrukti ir dvejus, ir dešimt metų. Dabar turime penkias salytes, tačiau į jas telpa iki kelių šimtų žmonių. Žinoma, to linksmumo mažiau, nes nebeliko šokių su žiūrovais, tam trūksta vietos. Tačiau „Amerika pirtyje“ teatro repertuare išlieka – kartais netgi parodoma du kartus per mėnesį.

– Paminėjote, kad spektakliai neišvengiamai yra nurašomi. Ar taip nebūna ir su žmonėmis?

– Žmogus nurašo pats save. Kai miršta. O dirbti, kurti, veikti jis gali visada. Nesvarbu, kiek tau metų, nesvarbu, ar jau esi pensijoje. Eini, darai, stengiesi. Manau, čia yra ne tik aktoriaus, bet kiekvieno žmogaus esmė. Svarbiausia turėti jėgų.

– Atrodo, kad jums tų jėgų netrūksta. Ir dabar atėjote po repeticijos.

– Taip, režisierius Jonas Jurašas stato spektaklį „Antigonė Sibire“. Galbūt čia atliksiu nedidelį vaidmenį. O kitų spektaklių nebeliko. Tik „Amerika pirtyje“ ir mano Bekampienė.

– Dalis mūsų skaitytojų Bekampienės gali nežinoti. Kas ji tokia?

Visą gyvenimą dirbu darbą, apie kurį svajoju, kurį noriu dirbti, kuriam jaučiuosi esanti reikalinga.– Bekampienė, kaip ir Bekampis, yra ūkininkai, jie turi dukrą Agotą. Kaimo siuvėjas Vincas sugundo ūkininką Antaną paskolinti jam kelis šimtus rublių mainais į Agotą su dideliu kraičiu. Tada Vincas įkalba Agotą pavogti iš tėvo tuos pinigus ir kartu bėgti į Ameriką. Bet gavęs pinigų siuvėjas uždaro Agotėlę į pirtį ir pabėga.

Kai statėme šį spektaklį, filmavausi Arūno Žebriūno filme „Velnio nuotaika“, vaidinau Uršulę. Kartą grįžusi iš filmavimo aikštelės į repeticiją, režisieriaus V.Lencevičiaus paklausiau – „gal galėčiau pamėginti suvaidinti vištą?“. Jis sutiko, todėl Bekampienės charakteris primena kaimo kieme kudakuojančią vištą. Žydas, piršlys užsidėdavo Užgavėnių kaukes, aš prisiklijuodavau nosį. Dabar jau kaukių nededame, nors grimas išlieka ryškus. Spektaklio sprendimas leidžia kurti groteskiškus personažus. Mes žaidžiame tame spektaklyje ir patys, ir su žiūrovais. Visi aktoriai jame sau gali leisti tiek, kiek nori. Todėl jis ir yra toks nuotaikingas.

– Pokalbio pradžioje jūs buvote susikaupusi, o dabar šypsotės ir juokiatės.

Bekampienė ir piršlys – aktoriai R.Varnaitė ir jos vyras V.Eidukaitis.

– Visada malonu prisiminti tai, kas buvo. Prisiminti, ką jau išgyvenai. Savo darbą, nuotykius. Teatras man visada kelia gerą nuotaiką. Ne tik „Amerika pirtyje“, bet ir, pavyzdžiui, vienas pirmųjų mano vaidmenų – Madlen spektaklyje „Alyvų sodas“, kurį pastatė Henrikas Vancevičius. Arba Izoldos vaidmuo J.Jurašo spektaklyje „Šventežeris“. Gastrolių metu važinėdavome po visą Lietuvą, o žiūrovai, negavę bilietų viename mieste, traukdavo paskui mus į kitą miestą, kad tik galėtų pamatyti spektaklį. Būdavo smagu.

– Dabar žiūrovai kitokie?

– Kitokie. Tokie, kaip jūs.

– Kokie tokie?

– Pamatę pasaulį, pamatę, kas už tų sienų. Mes galėjome važiuoti tik į Latviją, Estiją... Bet buvome laimingi galėdami susitikti su žiūrovais. Laiminga esu ir dabar, su žiūrovais susitinku iki šiol. Aktyviai dalyvauju visuomeninėje veikloje. Ir, kas svarbiausia, vis dar turiu galimybių dalyvauti spektaklyje, būti scenoje, kurioje jaučiuosi laiminga.

– Bet iš scenos aktorius išeina ir grįžta namo. Spektaklyje, tokiame kaip „Amerika pirtyje“, jis gali atrodyti linksmas, niekuo nesiskundžiantis, bet po spektaklio reikia personažą palikti žiūrovų plojimų aide ir grįžti į save patį.

– Scenoje aktorius gali atrodyti laimingas, tačiau grįžęs namo pulti į ašaras. Aš turėjau puikų vyrą – aktorių Vytautą Eidukaitį, jis mirė prieš du dešimtmečius. Repetuodavome ne tik scenoje, bet ir namuose. Suprasdavome vienas kitą, patardavome vienas kitam, užauginome dvi dukras – Vytą ir Aušrą. Anksčiau grįžusi iš teatro žaisdavau su jomis, vėliau – su anūkais, o dabar jau ir su proanūkiais. Dėl to jaučiuosi labai laiminga. Kaip ir laiminga dėl to, kad visą gyvenimą dirbu darbą, apie kurį svajoju, kurį noriu dirbti, kuriam jaučiuosi esanti reikalinga. Taip ir noriu būti. Tokia yra mano laimė.