Drama – mano kelias
Publikuota:
2009 lapkričio 7d. 14.59
/ Autorius:
Laimius Stražnickas / „Savaitė“
"Opus 3" nuotr. / Gytis Ivanauskas
TV3 projekto „Šok su manimi“ viršūnėje besipuikuojantis aktorius ir choreografas Gytis Ivanauskas įsitikinęs, kad pačius tikriausius gerbėjus įsigijo būdamas teatro scenoje.
– Ar kolegos sako, kad bepigu jums varžytis, kai turite choreografo patirties?
– Be abejo, sako. Tačiau nesuvokdami, kad projektas paremtas sportiniais šokiais, o pagal savo aktoriaus choreografo specialybę aš tokio supratimo neturiu. Tai tas pats, kas pramoginių šokių atlikėjui šokti baletą.
– Kokiu tikslu čia ėjote?
– Man buvo įdomu išbandyti sritį, su kuria nebuvau stipriai susidūręs. Džiaugiuosi pažintimis su naujais žmonėmis, galimybe neprarasti fizinės formos, kas gelbsti ir mano tiesioginiame darbe. Turiu problemų dėl sveikatos, tad skubėjau pasiduoti šiai avantiūrai. Tai galbūt paskutinis mano pasispardymas.
– Koks rezultatas jus džiugintų?
– Be abejo, labiausiai – pats geriausias. Jau dabar jis mane džiugina. Nuostabiai sutariu su savo partnere Justina Žemaityte. To gali pavydėti visos poros. Viską darome kartu, pasitikime vienas kitu, nesipykstame. Žmogiškasis veiksnys – didžiausia vertybė mūsų santykiuose. Iš pradžių leidau Justei atlikti didesnę dalį darbo, nes nemokėjau tų šokių. O vėliau sukūriau tango numerį.
Šoku tiek, kiek galiu ir kiek man to reikia. Mano kelias prasidėjo nuo dramos. Teatras man išliks visada, net kai negalėsiu šokti.
– Kas projekte jums sunkiausia?
– Ko gero, „sutilpti“ į laiką. Aišku, viską galima atlikti geriau, bet laikas taip spaudžia, kad esi priverstas daryti kuo paprasčiau ir lengviau. Juk abu turime aibes kitų darbų.
– Apie kandųjį Jurijų Smoriginą esate sakęs, kad tai žmogus be vidinės ir bendravimo kultūros...
– Gal per grubiai ir per atvirai pasakiau. Iš tiesų kartais man nepatinka tiesmukas savo nuomonės išsakymas. Juk tai galima padaryti kiek švelniau ir kiek priimtiniau kritikuojamam žmogui. Tačiau J. Smoriginas nėra kvailas. Jis turi akį, ir jo išsakomi komentarai šokėjus „užkabina“. Aš naudingą informaciją pasiimu, o nereikalingą – atmetu.
– Ar pastebėjote, kad dėl šokių padaugėjo gerbėjų?
– Nežinau. Šis projektas atėjo ir praeis. Galbūt nauji mano gerbėjai pamirš mane. O tie, kurie atsirado su teatru, manau, išliks.
– Ar pamalonino faktas, kad jus įsimylėjusi mergina ryžosi naktinei avantiūrai Kauno dramos teatre?
– Visiškai ne. Mane net nuliūdino ir išgąsdino, kol nežinojau, kad mano nuotraukas iš plakatų išpjaustė mergaitė. Maniau, gal koks maniakas. Net neramu pasidarė. Kiek žmogui reikia turėti drąsos arba koks gilus jausmas turi būti, kad ryžtųsi tokiai avantiūrai! Man tikrai menkas malonumas žiūrėti į plakatą su išpjautu mano veidu. Juk yra kitų būdų... Internetas pilnas nuotraukų.
– Kaip gerbėjai jums dažniausiai reiškia simpatiją?
– Rašo laiškus, teikia gėles po spektaklių, prašo autografo ar tiesiog gerą žodį pasako. Man tai malonu.
– Ar sunku būti populiariam?
– Priklauso nuo to, kiek josi ant to savo arkliuko. Jei racionaliai suvoki savo tikslus, tai, ką darai, neturėtų trukdyti. Aš ir iki šokių nebuvau nulis, tad su dėmesiu ir simpatijomis buvau susitaikęs. Sunkiau tiems, kurie staiga iškyla ir užgęsta. Man pripažinimas atėjo pamažu. Šokiai jo gal šiek tiek pridėjo. Aš suprantu tai, ką darau, tad man nėra nei sunku, nei lengva.
– Kur geriau jaučiatės – šokių aikštelėje, teatro scenoje ar savo vadovaujamo teatro direktoriaus kabinete?
– Šoku tiek, kiek galiu ir kiek man to reikia. Mano kelias prasidėjo nuo dramos. Teatras man išliks visada, net kai negalėsiu šokti.
nuostabus sokejas ir dar nuostabesnis aktorius :)) verta pamatyti bent viena spektakli kuriame jis vaidina, neeilinio talento zmogus :)