Vaiva Mainelytė: man trūksta tik anūkės

Nuo mažumės lankiausi Rokiškio dvare, kai jame gastroliuodavo Panevėžio dramos teatras. Visuomet galvojau tik apie vieną profesiją – aktorės. Galbūt todėl, kad gyvenime buvau drovi, scenoje norėjau labiau atsiskleisti. Bene didžiausią įspūdį jai paliko E. L.Voinič „Gylys“. Kaip ir visos 10 metų mergaitės žavėjausi šviesiąja aktorystės puse. Todėl puošdavausi mamos suknelėmis ir vaidindavau kieme. Tačiau gėlių ir aplodismentų sulaukiau dar negreitai. Tiesa, dar nebaigusi konservatorijos, su vyro (operatoriaus R. Juodvalkio) kursu išvažiavau į Šiaulius. Ten ir gavau pirmuosius vaidmenis.

Vienas pirmųjų jūsų filmų – M. Giedrio „Vyrų vasara“. Gavusi kvietimą labai apsidžiaugėte, nors prieš tai jau vaidinote TV filme „Paskenduolė“.

Tuometinė konservatorijos vadovybė neskatino studentų filmuotis kino filmuose, nes tai, neva, kenkė studijoms. Todėl, sulaukusi režisieriaus kvietimo, labai apsidžiaugiau. Prisimenu, į kino studiją nuvykau labai anksti, buvo tik valytoja. O paskui pasirodė ir Jie: R. Adomaitis, J. Budraitis. Tuo metu tokios žvaigždės man atrodė nepasiekiamos.

Daugelis kino legendų, atėjusių iš teatro, sako, kad kine vaidinti sunkiau. O kaip jūs jautėtės filmavimo aikštelėje?

Kino režisieriai dažnai imasi gudrybių. Tarkime, aš labai bijojau pliauškėjimų. Vos tik ji supliaukši dublio metu, pabyra kreidos dulkės, iškart tekstą pamirštu... Arba kartais reikia sakyti kokį meilės tekstą, tačiau prieš tave stovi ne partneris, o susirūpinęs režisierius. Tuomet būdavo sunkiausia. Vargindavo ir intymios scenos su mažai pažįstamais aktoriais (aktorė vaidino Rusijos, Gruzijos, Latvijos ir kitų respublikų kino studijų filmuose). Todėl visuomet prašydavau pertraukėlės, per kurią išgerdavome kavos, pabendraudavome, artimiau susipažindavome. Tuomet ir vaidyba tapdavo įtikinamesnė.

Kitas atvejis – „Vyrų vasaros“ režisierius bijojo, kad per jausmų scenos filmavimą rugiuose su J. Budraičiu neatsipalaiduosiu. Tai per repeticijas nuolat vaišino vynu. Rezultatas kurioziškas: kai tik reikėdavo filmuoti, bėgdavau į namuką su širdele.

Įsijausti į vaidmenį kine padėdavo ir aplinka. Tarkime, filmuodami G. Lukšo „Vasara baigiasi rudenį“, su aktoriais V. Masalskiu ir A. Masiuliu gyvenome sodyboje, kurią netrukus turėjo nugriauti melioratoriai. Iki šiol prisimenu tą ypatingą nuotaiką.

Jūs daugeliui įstrigote kaip efektinga gražuolė, nuolat vaidindavote mylimąsias. Bet studijų laikais garsėjote kaip charakteringa, komiška aktorė su skarele...

Taip. Mano vyro kurso draugams vadovavo Rusų dramos teatro režisierius L.Lurjė. Labai trūko merginų, todėl vaidinti pakvietė ir mane. M. Gorkio „Dugne“ vaidinau Kvašnią, pyragėlius pardavinėjau. Visa salė lūžo iš juoko.

Jums galima pavydėti ir gyvenimo patirties, ir populiarių vaidmenų. O ko dabar trūksta iki pilnos laimės?

Turiu dukrą Dovilę ir du vaikaičius. Labai norėčiau anūkėlės. Išmokyčiau ją siūti, megzti, pasidalinčiau patirtimi, sukaupta per tiek metų.