V.Mainelytė apie jaunystės meiles: ta tema nebedžiazuoju

Pernai metais aktorė įveikė sunkią liga – vėžį, tačiau iki šiol moteris nelinkusi apie tai kalbėti. Dėl publikacijų apie aktorės ligą buvo pašlijusi V.Mainelytės mamos sveikata. „Čia jau tegu lieka už kadro“, – kiek pavargusiu balsu ištaria moteris.

Kaip atšventėte savo gimtadienį? Ar dukra ir anūkai pateikė kokių nors staigmenų?

Tikrai per mano gimtadienį netrūko staigmenų: dukrytė pirmą kartą iškepė pyragą Napoleoną, kurį aš anksčiau gamindavau, paruošė visą stalą. Visą dieną sulaukdavau savo artimiausių žmonių, ir  mano mažosios dukterėčios apsilankė: namuose buvo tikra atvirų durų diena. Malonu matyti artimus, mylimus žmones.

Kaip šiuo metu atrodo Jūsų kasdienybė, kiekviena diena?

Dabar turiu daugiau darbo, taigi dienos susijusios su filmavimais. Anksti keliuosi, apie 7 valandą vedžioju šuniuką, o dar po valandos išvažiuoju į filmavimo aikštelę ir grįžtu vakare. Dabar toks ritmas kaip jaunystėje, tačiau tai tuo pačiu malonu, verčia pasitempti, įpareigoja. Kai myli savo profesiją manau niekas nesunku, viską galima įveikti, nes atsiranda antras kvėpavimas.

Ar neturėjote dvejonių prieš filmuojantis seriale „Širdys paklydėlės“? Gydytojai Jums liepė neskubėti grįžti į darbus...

Na žinote, kiekvienas žmogus jaučia savo resursus... Šio serialo kūrybinė grupė yra nuostabi, ji sudarė sąlygas filmavimuose man pailsėti, ten turiu ir savo atskirą kambarį. Nuostabiai atidūs visi jauni žmonės, pradedant režisieriumi, operatoriais; labai malonios grimerė, drabužių dizainerė. Aš jaučiuosi labai gerai ir labai laukiu filmavimų. 

Tai vadinasi Jums šiuo metu nemaišo kokie nors sveikatos negalavimai?

Čia jau tegu lieka už kadro... Tai niekam neįdomu.

Ar dėl Jūsų išgyventos ligos kaip nors pasikeitė kasdienybė, gyvenimo įpročiai?

Aš apie tai nekalbu – gyvenu taip, kaip anksčiau gyvenau.

TV3 nuotr./Vaiva Mainelytė

Ar serialas „Širdys paklydėlės“, kuriame šiuo metu filmuojatės, Jums yra kuo nors artimas?

Serialo tema yra aktuali ir šiai dienai: senų žmonių gyvenimas, dėmesio jiems stoka iš vaikų. Mano personažas Salomėja netenka namų, atsiduria beviltiškoje situacijoje, kuri ją atveda į senelių namus. Seriale gvildenamas ir merginų išvežimas dirbti prostitutėmis į užsienį. Tai – labai aktuali Lietuvai ir labai jautri kiekvienai mamai ir močiutei tema.

Kokia yra Jūsų kuriama Salomėja?

Mano personažas turi visų savybių, kurias turi mylinčios močiutės. Ji išaugino savo anūkę, kurią be proto myli: visos godos, visi rūpesčiai susiję su ja. Salomėja seriale sutinka jaunystės draugus, kurie ją buvo kažkada įsimylėję. Manau, kad šis jausmas yra kiekviename amžiuje ir visada suvirpina stygas. Tai pragiedrina gyvenimą ir egzistenciją.

Ar Jums pačiai neteko papulti į tokią situaciją, kurioje atsidūrė Salomėja ir du dėl jos besivaržantys kavalieriai?

Tai galbūt daugiau jaunystės istorijos. Bet ta tema aš nebedžiazuoju...

Režisieriaus teigimu, seriale gvildenama ir nutautėjimo problema. Ar jūsų aplinkoje tenka su tuo susidurti?

Man regis, ne tik man tenka susidurti, bet ir visiems kitiems žmonėms tenka. Lietuvoje nyksta lietuviški pavadinimai, dainos: jei viskas anksčiau rusėjo, tai dabar anglėja. Mūsų tauta yra labai maža ir jei mes nepuoselėsime savo tradicijų, kalbos, tai mes išnyksim. Jei mes nemylėsim savo jaunų žmonių, kurie išvažiuoju į kitas šalis, tai liks labai daug laisvų vietų kitataučiams.

O ar Jūs pati esate serialų mėgėja? Ar žiūrite lietuvišką produkciją?

Atvirai pasakysiu, kad aš daugiau žiūriu rusų programą. Rusų filmai, serialai yra profesionalesni, juose daugiau dėmesio skiriama kadro kultūrai, aktoriniam darbui. Lietuviškus serialus aš taip pat pasižiūriu, tiesa, ne ištisai – vieną kitą seriją.

Vaidmuo – lyg griaučiai, kuriems reikia išauginti raumenis, nervus, galiausiai juos reikia aprengti ir priversti judėti.

Ar žiūrėjote (žiūrite) serialus, kuriuose pati vaidinote: „Giminės“, „Dapkai ir Butkai“, „Broliai“?..

Žinoma žiūriu, jei tik turiu laiko, nes filmuojantis nebuvo galimybės pamatyti, kaip atrodo rezultatas.

Ar dažnai stebėdama save ekrane randate sau priekaištų?

Būčiau visiška idiotė, jei žiūrėčiau į ekraną ir žavėčiausi savimi.

Kaip jaučiatės filmavimų metu? Vienoje publikacijoje yra tokie Jūsų žodžiai, kad bėgant metams jaučiate vis didesnę atsakomybę dėl savo darbo, kad jaudulys ne mažėja, o vis didėja. Kodėl taip yra?

Net ir turint 40 metų darbo stažą jaudulys išlieka visur ir visada. Profesija įpareigoja – šalta nosimi nieko nesuvaidinsi. Be abejo, profesionalumas atsiranda su praktika, patirtimi, metais: pradedama jausti kamerą, partnerį. Laikui bėgant mūsų profesijoje negali būti lengviau: negalima išsiimti iš lentynėlės ir pasinaudoti anksčiau savo sukurtu vaidmeniu. Kiekvienas naujas vaidmuo yra tuščias lapas, kurį reikia užpildyti. Vaidmuo – lyg griaučiai, kuriems reikia išauginti raumenis, nervus, galiausiai juos reikia aprengti ir priversti judėti. Viskas kas buvo prieš naują vaidmenį yra užmirštama, vėl kuriama nuo pradžių.

Liepos pabaigoje baigti filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ filmavimo darbai. Kaip vertinate idėją prikelti šį legendinį mini serialą?

Niekaip nevertinu, nes aš jo nemačiau, o tai, kad viskas kartojasi... Matyt kūrėjai nerado kitų, įdomesnių temų. Šis filmas dar pakankamai gyvas, bet kodėl gi ne... Menas susijęs su konkurencija: Čechovą stato ir viename teatre, ir kitame ir mes tą patį spektaklį einame žiūrėti į skirtingus teatrus, nes režisieriai, aktoriai atranda kitokią temą, kitokį virpesį, kitą skausmą, kurį labiau išreiškia.
Duok dieve, kad jiems pasisektų taip, kaip pasisekė pirmajai grupei.

Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Legendiniai filmo „Tadas Blinda“ aktoriai V.Mainelytė ir V.Tomkus

Ar nemanote, kad ši kūrybinė grupė ėjo rizikingu keliu? Pavyzdžiui, pagrindinio vaidmens autorius Mantas Jankavičius – net neragavęs aktorystės studijų...

Kine suvaidinti ir sukurti vieną vaidmenį gali kiekvienas žmogus, jeigu atitinka reikiamą tipažą, o profesionalas geba sukurti daugelį personažų, suvaidinti ne tik save.  Mantas yra scenos meistras, dainininkas, jis nuostabiai juda, turi puikų balsą, charizmą, tai kodėl gi netiktų vienam vaidmeniui?
Kinas yra toks sintetinis menas, tai ne teatras... Teatre būtų sudėtinga: ten išeini nuogas, be jokios pagalbos, o kine viskas vyksta montažo keliu: nupjaus, kur nelabai pavyko, uždės muziką...

Kokios emocijos Jus pačią užplūsta prisimenant „Tado Blindos“ filmavimus?

Kiekvienas filmas turi savo užkulisinę biografiją. Didžiausias jausmas besifilmuojant šiame filme – per „Blindą“ gimė mano dukrytė Dovilė. Man labai įdomu žiūrėti tą sceną, kur mes abi vaidinome viename kadre ir kur vaidinu jau pagimdžiusi.

Ar turite „Tado Blindos“ filmo įrašus namie? Ar retkarčiais pasižiūrite?

Turiu, bet nežiūriu – pakankamai dažnai tą filmą rodydavo per televiziją, kas nors vis paskambindavo ir pasakydavo, kad pasižiūrėčiau, nes pati nelabai seku ką ir kur rodo.