Santykius trikdo socialinis skirtumas
Autorius:
Ramunė Pajuodytė, psichologė-psichoterapeutė / Laikraštis „15 minučių“
Gedimino Žilinsko nuotr. / Ramunė Pajuodytė
Sveika, Ramune. Daugiau nei pusę metų draugauju su vyru – jam 34-eri, o man 23-eji m. Aš dar studijuoju ir gyvenu su bendrakurse išsinuomotame bute, jis – nuosavame name. Mūsų santykiai puikūs ir jis ne kartą yra užsiminęs, kad jau seniai man laikas kraustytis pas jį gyventi, o aš vis tyliu. Juk daugelio merginų svajonė – gyventi su turtingu, protingu, aukštas pareigas užimančiu vyru, tačiau mane tas jo statusas ir materialinė gerovė trikdo. Jei kraustyčiausi pas jį gyventi, būčiau jo išlaikoma, nes tokių didelių pinigų, kad galėčiau per pusę apmokėti paskolą ir namo išlaikymą, tikrai neuždirbu. Jis to ir neturi galvoje. Tačiau aš neprisidėdama nesijausčiau kaip savo namuose. Ką patartumėte? Daiva.
Sveika, Daiva. Jei tau kyla tokių abejonių, greičiausiai jūsų santykiai nėra labai artimi – jis tik užsimena apie savo norą gyventi kartu, bet nepaklausia tiesiai - „tai kada gi tu atsikraustai?“. Tu atvirai nepasidalini savo jausmais, o svarstai apie bendrą judviejų gyvenimą pirmiausia ekonominiais terminais, tarsi ketindama įsigyti nekilnojamąjį turtą arba sudaryti kokią nors verslo sutartį. Gal tiesiog nesi pasiruošusi gyventi kartu arba apskritai nesi tikra dėl šio žmogaus? Ar jautiesi nelygiavertė vien dėl to, kad jis toks turtingas ir užima aukštas pareigas? Kokia asmenybė slypi už tų aukštų pareigų?
Namų jaukumą kuria ne pinigai
Sutinku su tavimi, kad geriausia kartu gyventi tuomet, kai nei vienam nereikia būti išlaikomam. Kita vertus, kai žmonės myli vienas kitą, dingsta skirstymas „čia tavo, čia mano“, tada nesunku dalintis finansais. Be to, ateis toks laikas, kai tu nebestudijuosi ir galbūt uždirbsi daugiau. Galų gale svarbu ne pinigų kiekis ar lygūs indėliai į namus, o tai, kad abu žmonės norėtų kurti ir puoselėti bendrų namų jausmą ir harmoningus santykius tuose namuose. Juk tu gali prisidėti prie namų jaukumo ne pinigais.
Manau, tau tiesiog reikia daugiau laiko, kad galėtum aiškiau suvokti tikruosius jausmus tam žmogui bei dabartinius savo poreikius ir norus. Tada ir nuspręsi, ar jis tau toks brangus ir artimas, kad galėtum pamiršti savo nuostatas. Sėkmės!
Aciu,Ramune, uz puiku straipsni! Isties susimasciau, kad atrasdami daugybe materialiai isreiskiamu priezasciu ir pasiteisinimu mes kartais tiesiog pamirstame svarbiausia fakta santykiuose... Ka mums reiskia tas zmogus?! Ka jam jauciam? Sekmes VISIEMS surandant ta tyla, kuri padeda isgirsti kaip kuzda vidini balsas ;)