Vardas, pavardė: Albertas Einsteinas.
Gimimo ir mirties data, vieta: gimė 1879 03 14 Vokietijoje; mirė 1955 04 08 JAV.
Šeima, kurioje gimė: gimė Vokietijos žydų šeimoje; tėvas Hermannas Einsteinas (1847–1902) – pirklys ir inžinierius, mama Pauline (1858–1920) – namų šeimininkė; Albertas turėjo brolį ir seserį.
Meilės nuotykiai: Einsteinas buvo itin populiarus tarp moterų; net ir vedęs mokslininkas turėjo galybę meilužių; didžioji jo meilė – žymaus sovietų skulptoriaus Sergejaus Konenkovo (1874–1971) gražuolė žmona Margarita Voroncova (1896–1980).
Šeiminė padėtis: 1903–1919 m. pirmoji santuoka su Mileva Maric (1875–1948); 1902 m. jiedu susilaukė nesantuokinės dukters Lieserl, kurią įsivaikino svetimi žmonės, o vėliau – sūnų Hanso Alberto (1904–1973) ir Eduardo (1910–1965); 1919–1936 m. buvo vedęs pusseserę Elsą Lowenthal (1876–1936); Albertas įsivaikino dvi jos dukras iš pirmosios santuokos.
Pasiekimai: vokiečių fizikas, sukūręs reliatyvumo teoriją; nemažai nuveikė kvantinės ir statistinės mechanikos bei kosmologijos srityse; 1921 m. Albertui skirta Nobelio premija; vienas iš geriausiai žinomų XX a. mokslininkų.

Nesantuokinė duktė nereikalinga!

1896 m. Ciuriche Einsteinas susipažino su būsima žmona Mileva Maric (1875–1948). Jie mokėsi Politechnikos institute. Albertui tuo metu buvo 17, o Milevai – 21 metai. Ji buvo kilusi iš katalikiškos serbų šeimos, gyvenusios Vengrijoje. Alberto tėvai buvo neigiamai nusiteikę prieš sūnaus išrinktąją. Kai jie sužinojo, kad Albertas ketina vesti Milevą, iškėlė skandalą, nes žydams nevalia giminiuotis su katalikais.

Draskomas dvejonių Einsteinas patyrė daug kančių. „Aš netekau proto, mirštu, degu iš meilės ir aistros. Pagalvė, ant kurios tu miegi, šimtąkart laimingesnė už mano širdį! Tu aplankai mane naktį. Deja, tik sapnuose...“ – 1901–aisiais jis rašė mylimajai. Apie vestuves negalėjo būti nė kalbos, bet įsimylėjėliai vis tiek susitikinėjo ir netrukus drauge apsigyveno. 1902 m. Mileva išvyko pas tėvus tam, kad pagimdytų pirmąjį jų kūdikį – dukrą Lieserl. Tačiau pas Einsteiną ji privalėjo grįžti be dukters. Vyras manė, kad ne santuokoje gimęs kūdikis pakenks jo mokslinei karjerai, mat tais laikais į nesantuokinius vaikus buvo žvelgiama neigiamai. Po tokio Alberto sprendimo Milevos tėvai reikalavo, kad duktė kuo greičiau paliktų šį vyrą. Tačiau ji nepakluso gimdytojų valiai. Mileva mylėjo Albertą ir svajojo už jo ištekėti. Atsakydamas į moters užuominas apie santuoką, fizikas jai iškėlė tokias sąlygas: „Pirma – rūpinsiesi mano drabužiais ir patalyne; antra – triskart per dieną į kabinetą privalėsi atnešti maisto; trečia – atsisakysi bet kokių asmeninių santykių su manimi, išskyrus tuos, kurie būtini rodantis viešumoje; ketvirta – kai tavęs paprašysiu, visuomet išeisi iš mano miegamojo arba kabineto; penkta – neprieštaraudama skaičiuosi mano moksliniams projektams; šešta – niekuomet iš manęs nelauksi jokių jausmų apraiškų.“

Mileva sutiko su viskuo. 1903 m. pradžioje jiedu susituokė. 1904-aisiais jiems gimė sūnus Hansas Albertas, o 1910-aisiais – sūnus Eduardas. Per tuos metus Einsteinas apsigynė disertaciją, įgijo mokslų daktaro laipsnį. Jį kvietė dėstyti į Prahos ir Ciuricho universitetus. Visą tą laiką Mileva buvo ištikima vyro pagalbininkė, pildė visus sutuoktinio įgeidžius. Gyventi su genijumi nebuvo lengva. Einsteinui rūpėjo tik fizika. Jis ištisus mėnesius praleisdavo kabinete. Jei kas nors nesisekdavo, Albertas grieždavo smuiku, nes muzika mokslininką įkvėpdavo. Naktimis šie „koncertai“ trukdė miegoti žmonai ir vaikams. Mileva pavydėjo vyro moterims, kurios irgi nebuvo abejingos genijui. Būdavo atvejų, kai garsi ponia atvažiuodavo Einsteino pasiimti automobiliu ir išsiveždavo jį visai dienai. Mileva manė, kad sutuoktinis sužlugdė jos mokslinę karjerą, mat ji buvo ypač gabi matematikė. 1914 m. Albertui pasiūlyta profesoriauti Berlyno Prūsijos akademijoje. Mileva su juo nebevažiavo, o jis jos nė nemaldavo. 1916 m. mokslininkas sukūrė garsiąją reliatyvumo teoriją. Kai jo hipotezę patvirtino astronomai, Einsteinas tapo pasaulinio garso įžymybe.

Vedė pusseserę

Intensyvus darbas ir prasta mityba pakirto mokslininko sveikatą. Einsteinas sunkiai susirgo: atsivėrė skrandžio opa, susirgo geltlige. Ligoniu rūpinosi jo pusseserė Elsa Einstein–Lowenthal. Ji už genijų buvo trejais metais vyresnė, išsiskyrusi, turėjo dvi dukras. Albertas ir Elsa puikiai sutarė nuo vaikystės, o per sirgimo laikotarpį dar labiau suartėjo. Pasveikęs fizikas parašė laišką Milevai prašydamas skyrybų. Žmona nesutiko skirtis. Tada Einsteinas iškėlė ultimatumą: „Pažadu, kai gausiu Nobelio premiją, visus pinigus atiduosiu tau. Privalai sutikti skirtis, priešingu atveju – liksi be nieko.“ Mileva turėjo du mažylius. Eduardas nuo vaikystės buvo silpnaprotis ir jam reikėjo nuolatinės gydytojų priežiūros. Kitos išeities nebuvo.

Pažadą mokslininkas ištesėjo. Kai 1922 m. Einsteinas gavo Nobelio premiją, jis visą tuo metu nemenką pinigų sumą (32 000 JAV dolerių) atidavė pirmajai žmonai. Moteris labai sielojosi dėl skyrybų, nugrimzdo į depresiją, gydėsi pas psichoanalitikus.

Kai Mileva sutiko skirtis, Albertas su Elsa susituokė. Jis įsidukrino jos mergaites ir buvo puikus jų tėvas. 1933-iaisiais Vokietijoje į valdžią atėjo Adolfas Hitleris. Žydas Einsteinas atsisakė profesoriauti Berlyno universitete ir, priėmęs Prinstono instituto pasiūlymą dėstytojauti, su šeima persikėlė gyventi į JAV.

Pasak liudininkų, Elsa buvo žemiška moteris, kuri dievino puošnius drabužius, brangenybes, saldumynus ir... Albertą Einsteiną! Be abejonės, vyro šlovė užėmė ne paskutinę vietą. Ji juo rūpinosi lyg slaugė, o pavydėjo tarsi harpija. Pusbrolio meilužės Elsą apipildavo saldumynais. Einsteino žmona sėdėjo namuose ir tuko. Ji visuomet keliaudavo tik pirmąja klase, nes manė, kad tik toks lygis atitinka jos sutuoktinio statusą. Mokslininkas dažnai guosdavosi žmonai, kad jį supančios moterys kariasi jam ant kaklo. Iš tikrųjų Einsteinas neatsispirdavo nė vienam sijonui. Dėl to jų šeimoje nuolat kildavo konfliktų. Vėliau Elsa nebekreipė dėmesio į mylimojo neištikimybę. Kai Albertas nakčiai namo parsivesdavo moterį, ji lyg niekur nieko nueidavo miegoti viena, o ryte šypsodamasi sutuoktiniui ruošdavo kavą. 

Svetima moteris

Netrukus Prinstono instituto vadovybė nusprendė, kad jiems reikia skulptūrinio Einsteino portreto, ir užsakė jį padaryti pas tuo metu JAV gyvenusį „rusų Rodeną“ Sergejų Konenkovą. Šio menininko namuose mokslininkas susipažino su dailininko žmona – 35 metų Margarita. Jie susidraugavo, o po kelių susitikimų ir suartėjo. 1936-aisiais, kai nuo širdies ligos mirė Elsa, jiedu tapo meilužiais. Margarita buvo sovietų šnipė, teikusi savo šaliai informaciją apie Amerikos branduolinį projektą. Einsteinas žinojo apie mylimosios „darbą“ ir jos gailėjo. Trejus metus Albertas ir Margarita slapta susitikinėjo. Einsteinui tokia situacija nepatiko , tačiau jis sugalvojo išeitį. Fizikas Margaritos vyrui parašė ilgą laišką, kuriame papasakojo, kad jo žmona sunkiai serga. Prie laiško jis pridėjo iš pažįstamų gydytojų gautas pažymas. Jose Margaritai buvo rekomenduojama nuvykti į Saranak Leiko kurortą, kuriame mokslininkas mėgo ilsėtis. Sunerimęs dėl žmonos sveikatos Konenkovas ją išsiuntė į kurortą. Netrukus atvyko ir Einsteinas. Įsimylėjėliai pagaliau buvo kartu! Kambarį, kuriame jiedu apsistojo, meilužiai vadino lizdeliu. Daiktus, kuriuos dovanojo vienas kitam ir buvo bendri, jie vadino almar (žodis sudarytas iš Alberto ir Margaritos vardų pirmųjų skiemenų – aut. past.). Margaritos vyras netrukus sužinojo, kad jo žmonos ir Einsteino santykiai peržengė draugystės ribas. Sutuoktinei skulptorius iškėlė didžiulį skandalą, nes suprato, kad žmonos jausmai Albertui kur kas stipresni nei anksčiau buvę meilės nuotykiai.Tačiau tai nesustabdė Margaritos. 1945 m. Konenkovai iš Maskvos gavo įsakymą grįžti į tėvynę. Margarita paskutinį kartą atvažiavo pas Einsteiną ir gyveno su juo dvi savaites. Atsisveikindamas Albertas padovanojo jai sonetą ir savo auksinį laikrodį. Buvę meilužiai susirašinėjo dar 10 metų, tiksliau – iki mokslininko mirties. Margarita Einsteiną pergyveno 25 metais. Po vyro mirties ji liko viena. Vaikų moteris neturėjo, nes jaunystėje bijojo, kad nėštumas gali subjauroti jos tobulą kūną. Iš niekam nebereikalingos Margaritos tyčiojosi jos namų šeimininkė, maitindama ponią tik silke ir duona, gadino jos daiktus ir vogė brangenybes. 1980-aisiais Margarita sąmoningai atsisakė valgyti ir mirė nuo išsekimo.

Alberto Einsteino gyvenimo išmintis:

•    „Tie, kurie niekada neklydo, niekuomet nebandė nieko nauja.“
•    „Logika tave nuves nuo A iki B, o vaizduotė – visur.“
•    „Kažko vertas tik tas gyvenimas, kuris nugyventas dėl kitų.“
•    „Kiekvienas žmogus gyvenimui privalo grąžinti tiek, kiek jis iš jo paėmė.“
•    „Į pripažinimą veda tik vienas kelias. Tas kelias eina per kančią.“
•    „Žmogus pradeda gyventi tik tada, kai įveikia pats save.“
•    „Aš pergyvenau du karus, dvi žmonas ir Hitlerį.“
•    „Norėčiau būti kremuotas, nes nenoriu, kad žmonės lankstytųsi mano kaulams.“
•    „Niekuomet negalvoju apie ateitį. Ji ateina gana greitai.“
•    „Gyvenimo neįmanoma sulaikyti jėga. Jį galima įveikti tik supratingumu.“
•    „Santuoka – tai bandymas sukurti kažką patvaraus ir ilgalaikio iš atsitiktinio epizodo.“
•    „Jaunystėje supratau, kad didysis kojos pirštas anksčiau ar vėliau kojinėje padaro skylę. Nuo tada aš nedėviu kojinių.“
•    „Blaivus protas – įsitikinimų, įgytų iki 18 metų, visuma.“
•    „Tikroji žmogaus vertė nustatoma įvertinus tai, kiek jis sugebėjo išsilaisvinti nuo egoizmo ir kokiomis priemonėmis tai pasiekė.“
•    „Jūros ligą man sukelia žmonės, o ne jūra. Bijau, kad mokslas dar neišrado vaistų nuo šios negalios.“