Arina: nežinau, kas tai yra „žvaigždė“

„Tik nevadinkite manęs bliuzo karaliene! – titulo, nuo kurio prasidėjo karjera, kratosi dainininkė. – Geriausiai mane apibūdino Rusijoje: Rock Lady.“ Vasarį atšventusi keturiasdešimtmetį, lapkričio 26–ąją Arina rengia siurprizą debiuto didžiojoje scenoje dvidešimtmečio proga.
 
Pasikalbėti Arina pakvietė į namus. Prieš aštuonerius metus dainininkė galutinai iš Kauno persikraustė į Vilnių. Nuosavame bute naujame rajone, išsidriekusiame už Santariškių, su aštuoniolikmečiu sūnumi Martynu gyvena ketvirti. Duris atidaro sūnus. Maloniai pasitikęs, tuoj pat slepiasi savo kambaryje. „Mokosi, – šypteli Arina. – Siaubas, Helovinas – dvylikta klasė!“

„Kaip gerai, kad atvažiavote, o ne man reikėjo trenktis į miestą, – plikydama kavą taria šeimininkė. – Kasdien septintą ryto iš namų išvažiuoju – vaikas į mokyklą išvaro, vežu iki autobuso, kartais – iki mokyklos. Na, ne visada – be fanatizmo, pamanys dar kas, kad esu perekšlė. Ne ištisai vežu ir parvežu. Jei pakeliui, jei laikas sutampa. Normaliai rūpinuosi. Gal paskui manimi pasirūpins (užsikvatoja). Draugaujame mes. Kai man ko prireikia kitame miesto gale, skambinu, ir jis lekia autobusais troleibusais padėti.“ Vadinasi, Arina dabar mama „dirba“? „Atrodo, aš tik valgyti ir ruošiu – pusryčiai–pietūs–vakarienė. Ne. Būna, ir mėnesį nieko nedarau. Yra, kas pasiruošia, – akimis krypteli į kambaryje pasirodžiusį Martyną. – Mokiau – išmoko ir gaminasi. Mano principas: gyvename kartu, nori valgyti – turi prisidėti prie gamybos.“ Toliau pokalbis, Arinos nuolat paskaninamas rusų kalbos perliukais, mezgasi atviras. Tik į vieną klausimą – ar šiuo metu yra kas užėmęs širdies kertelę, Arina tyliai nukerta: „Šiuo klausimu nekalbu. Visiškai.“
 
Neriame į pirmąją lyg beprotišku greičiu lekiančio ekspreso „1989–ieji–2009–ieji“ stotį. „Ai, visiems gerai žinoma istorija, – numoja Arina, kalbėdama apie karjeros pradžią, kai tuomečio Juozo Gruodžio muzikos technikumo klasikinio vokalo studenčiokę draugai koncerte, kuriame vyko Lietuvos bliuzo ir rokenrolo čempionatas, išstūmė į sceną. – Gerbiamas Gintautas Abarius visiems akompanavo. Pamenu, išdidžiu žvilgsniu nužvelgė mane, arogantišku tonu pasiteiravo: „Ką dainuosi?“ Aš – „Summertime“ (George Gershwino ariją iš operos „Porgis ir Besė“). Ir laimėjau – žmonės išrinko „bliuzo karaliene“.“ O tada muzikiniai įvykiai pradėjo ridentis lyg sniego lavina – po mėnesio pakvietė „Veto Bank“. Maištingajai Arinai išmokti dainuoti su grupe, kažkam paklusti, neslepia, sunku buvo: „Jie tuo metu jau suaugę „diedai“ buvo, aš šalia jų – „pacankė“. Ne viskas prie širdies buvo, ką siūlė dainuoti. Sakydavau, šito nedainuosiu – nepatinka, šitą – dainuosiu, o šitą dainą – velniop. „Tai rakštis subinėj!“ – sakydavo.“
Po dvejų metų Arina su grupės būgnininku Vytu Čeplinsku susilaukė sūnaus Martyno. Motinystė, prisimena, kardinaliai muzikinio gyvenimo nepakeitė – koncertavo iki aštunto mėnesio: „Pagimdžiau, už poros mėnesių ir vėl koncertuoti pradėjau. Ačiū šviesaus atminimo mamai, kad mane taip palaikė. Vaikui paaugus, jei po koncerto tą patį vakarą grįždavome namo, mėgdavau kartu pasiimti. Persikėlėme į Vilnių, Martynui buvo vienuolika, kai teko man dešimčiai dienų išvykti koncertuoti. Pradėjau jį mokyti gamintis valgyti. „Repetuodavome“ prieš man išvykstant: jis gamindavo, kad įrodytų, jog tikrai moka. Žinoma, draugai jį prižiūrėdavo – aplankydavo, paskambindavo. O visa kita – jis ne mėgėjas eiti kur „dumblavoti“. Pasitikiu juo.“

Martynas jums kada sakė, kokia ta Rock Mama jo akimis?

Aš jam – mama, ir viskas. Niekada nesureikšmino „Arina–mama–žvaigždė“... ir labai gerai. Buvo metas, kai nenorėdavo kartu į gastroles važiuoti – „Visas dainas mintinai žinau“. O pastaraisiais metais pamėgo su draugais į mano koncertus, festivalius vykti, stovi minioje ir rėkia: „Mama, varyk!“

Mėnesio pabaigoje švęsite dvidešimtmetį scenoje. Koks jausmas apima? Daug tai ar mažai?

Kai dirbi dirbi dirbi, laikas nejučiomis prabėga. O kai įvardiji: „Dvidešimt metų“, gerai skamba. Pragyventi dvidešimt – nemažai, o dar dvidešimt scenoje praleisti – tai jau daug! Atskaitos datų galima prigalvoti, kiek nori, nes gyvenimas 1989–aisiais labai įspūdingas buvo: vos ne kiekvieną dieną, vos ne kiekvieną dainą galima minėti.

Koks šventinis siurprizas laukia draugų ir gerbėjų?

Scena – mano namai, kuriuose noriu jaustis dama. Į namus pasikvieti tuos, kuriuos pageidauji matyti. Aplink moterį turi suktis vyrai, ne bobos (užsikvatoja). Tad scenoje šalia manęs bus vyriška kompanija.

Scenoje – tik vyrai, o gyvenime kokį vyrą Rock Lady pakęstų šalia?

Vyrą?.. Vyrišką. Rimtą, sugebantį priimti sprendimus. Ir kartu švelnų. Tokie ir supa mane.

Bet jie yra tik bičiuliai?

Bičiuliai. Draugai.

Kaip Martynas reaguodavo, kai jūsų gyvenime atsirasdavo artimas draugas?

Matydavau sūnaus reakciją – yra ryšys ar ne. Labai tai jausdavau. Man svarbiausia, kaip priima draugas mano sūnų ir kaip Martynas reaguoja į tą žmogų. Artimesniems santykiams tai buvo lemiamas dalykas.

Buvo tokių, kai iškart aišku, kad santykiai pasmerkti, nes nėra ryšio su Martynu?

Aišku! Juk matosi iš karto.

O vyrų, besigviešiančių pasinaudoti jumis – įsitaiso jūsų namuose, su jūsų šlepetėmis ir chalatu, valgo iš jūsų dubenėlio ir dar turite už tai būti laiminga?

Dar ko! Von! Ne, tokių nebuvo. Bet anksčiau labai norinčių pasitaikė. Aš viską kiaurai permatydavau: žiūriu ir galvoju: „Na, na, ir ką toliau darysi?“ O jie nesupranta, kad aš suprantu. Atrodo jiems, ai, Arina, naivuolė...

Esate „viešas žmogus“, bet iš vakarėlių, „tūsų“ dingusi. Kokie žmonės supa dabar?

Įvairiausi – ir bičiuliai muzikantai, ir menininkai, politikai, ir karininkai. Dėl pastarųjų – jie juk irgi žmonės! Žmogiškai bendrauja, žmogiškai „čierką“ išgeria neoficialiuose pasibuvimuose. Vieni nuo pat jaunystės, iš muzikinio gyvenimo, kiti vėliau atsirado, prasidėjus naujam gyvenimo etapui, su savo pomėgiais ir užsiėmimais. Bičiulystę brandžiame amžiuje, kai prisileidi ką į draugo statusą, laikyčiau vos ne stebuklu.

Su naujais draugais jūsų gyvenime atsirado nardymas, žirgai ir oreivystė?

Ne nardymas, o šuoliai nuo tramplino. Nuo vaikystės aš „po vandeniu“: su tėvais prie Juodosios, Kaspijos, Azovo jūrų atostogaudavome, važinėdavome daug. Jie jauni buvo, tik leisk keliauti, mama – ukrainietė, giminė plati. Baseiną lankydavau. Oi, kaip pykdavo, kai Martyno besilaukdama šokinėdavau: „Jėzau, ką išdarinėji!“ Žinoma, aukštį mažesnį pasirinkdavau.
Dar labai mėgstu vairuoti, dalyvavau „Bulių kautynėse“, laimėjau trečią vietą. Esu atsargi, bet kartais smagu taip nutrūkti.
Noriu ką nors naujo pažinti, pajusti, išmokti. Dabar anglų kalbos kursus lankau, Martynas – taip pat, jis ir ispanų kalbą pradėjo mokytis, aš – vėliau imsiuosi. O žirgai ir oreivystė – pajodinėju, paskraidina. Su nuotykiais. Kokiais? Kartą dujos baigėsi, o nusileisti vietos nerado. Na, bet grįžome laimingai. Nekasdieniai šie užsiėmimai: žirgai – toli, neprivažinėsi, oro balionai – sezoninė pramoga.

O sūnus į tas pramogas kartu važiuoja?

Dažniausiai. Bet jei nori pamiegoti, tai miega, nesikelia paryčiais skraidyti.

Kaip auklėjote Martyną, kad išpuoselėtumėte tokius gražius, draugiškus santykius?

Niekaip. Meile. Tiktai meile. Vaikystėje prisiekiau sau, kad su savo vaikais elgsiuosi kitaip nei mano tėvai. Aišku, kai reikėjo, buvau jam griežta. Bet iš meilės... Bendraujant su vaikais reikia paaiškinti, kodėl ko nors negalima ar galima. Kalbėtis reikia. Net nežinau, ką daugiau pasakyti, mūsų šeimoje – tik meilė.

Martynas „prasirgo“ paauglyste?

Ne. Patyliukais galvoju sau, kad gal „pranešė“. Na, kartais yra prieštaravimo, neigimo. Bet tikrai neaštraus. Būna, pasakai žodį, o jis – šimtą atgal. „Ne ten kirtį dėjai, ne tą žodį pavartojai.“ Jie viską geriau žino! O šiaip Martynas – mano moralistas. Ir dar koks! Kartais sakau: „Martynai, tu toks teisingas, kad net bloga. Su tavim nė viena boba negyvens!“ O jis: „Cha, cha, cha, turi namuose kažkas teisingas būti!“

Kada nors sūnui kilo klausimų, kodėl jūs su jo tėvu atskirai?

Nežinau, pajuto tą skirtumą ar ne – vis vien ir išsiskyrę juk kartu grodavome, važinėdavome į koncertus, kartu švęsdavome, vėliau, kai abu susiradome antrąsias puses, šeimomis draugaudavome. Nebuvo – išsiskyrėme, ir karas. Iš manos šeimos tai atėjo. Gražiai bendrauja Martynas su tėvu, į koncertus kartu važinėja ir ilgąsias atostogas pas jį Palangoje leidžia. Tada aš namuose vietos nerandu... Dar nepripratusi be sūnaus, vis bandau įsivaizduoti, kaip bus, kai paliks namus, kaip reikės apsiprasti, juk MANO jis yra...

Pasvarstote, kas bus, kai jo gyvenime atsiras moteris?

Jau buvo viena. Na, tai vaikiška draugystė. O vėliau – žiūrėsime, žiūrėsime. Kokia anyta būsiu? Dar neįsivaizduoju. Neprognozuojama tai. Reikės jo merginoms būti gerai (užsikvatoja). Jei rimtai, Martynas puikiai jaučia žmones.

Sūnus buvo „koncertinis“ vaikas, kokie jo santykiai su muzika?

Klausosi labai geros muzikos, visokios – nuo klasikos iki avangardo. Bet muzikos nesirinko, prie technikos, sporto linkęs. Dabar jis – dvyliktokas. Blaškosi tie vaikai, daug nori, daug kas keičiasi... Jei neįstos į pasirinktą specialybę – nieko baisaus, galės pakeliauti, dirbti, atrasti save. Tai man nuo mažens buvo aišku: tik muzika ir daugiau nieko. Ne kiekvienam tai duota.

Būdama per trisdešimt įstojote Maskvoje į džiazo vokalą. Nekilo baimė: oi, per vėlu gal?!

Ne! Mokytis niekada ne per vėlu! Gnesinų muzikos akademijos džiazo vokalo Neakivaizdiniame skyriuje baigiau du kursus. Paskui užsieniečiams kad užkėlė studijų kainas, gal keturis ar penkis kartus. Kai pagalvoju, kas tas neakivaizdinis – paskaitos po nepilną mėnesį dukart per metus. Bet vis vien žiauriai daug davė tos studijos: profesoriai – aukščiausio lygio, nepaprasto inteligentiškumo, dauguma – solidaus amžiaus, su tokia patirtimi, kad klausydavausi išsižiojusi, viską tiesiog į diktofoną įsirašyti norėdavosi, taip įdomu. Gaila, kad dėl tų finansų teko nutraukti mokslus... 
 
Būna koncertų, kai „neveža“, kad ir ką dainuotumėte?

...ir į laikrodį žiūri: kada baigsis? Būna, lyg ir gerai grojo, gerai dainavai, visi patenkinti, ovacijos, bet nueini nuo scenos ir vienintelė mintis: „Blyn, kaip sunkiai man šiandien ėjosi...“ Reikia papildomų jėgų prisiversti iš savęs ką nors išspausti. Visaip būna. Pasikalbi – pasirodo, ne vienai man taip.

Ar pasijuntate dar kartais ta Arina, kuri pirmą kartą užlipo į sceną dainuoti „Summertime“?

Scenoje dažniausiai taip jaučiuosi. Porai valandų ji tampa mano teritorija ir darau joje ką noriu. Tos kelios valandos man – gyvenimo dopingas. Hobis ir mėgstamas darbas.

Du dešimtmečiai scenoje, o kas toliau? Įsivaizduojate save šešiasdešimties?

Dar ne. Kol dainuoju, negalvoju.

Tolesnis kelias – tik muzika? Iki galo?

Yra idėjų, nesusijusių su muzika. Bus matyti...

Nubrėžėte sau ribą: dainuosiu iki tiek metų?

Ne. Esu dar pilna energijos. O šiaip gyvenime viskas trapu, per vieną akimirką gali visiškai pasikeisti. Ką čia brėžti. Kol gali, tol judi. Vėliau visai norėčiau būti kaip Tina Turner – su mini sijonu, sportiška, linksma!

Arina, sega jums ne tik bliuzo karalienės, bet ir žvaigždės titulą...

Nežinau, kas tai yra „žvaigždė“. Vienodai man. Taip, per konkursus, koncertus garsinau Lietuvą, daugelis šalyje žino, kas aš, gerbia. Taip, esu žinomas žmogus, taip, pasiekiau. Bet nelaikau savęs žvaigžde. Tai – mano gyvenimas. Plius – mėgstamas darbas, už kurį dar pinigų gauni ir gali išlaikyti savo šeimą. Super!