Andrius Rimiškis: meldžiuosi, kad vaikelis būtų sveikas, protingas, geras...

Žinia apie judviejų kūdikį daug kam buvo netikėta. O jums?

O mes šitos žinios tikėjomės jau pakankamai seniai, taigi tai tikrai nėra netyčiukas. Ir tėvai mus visaip ragino... Vaidutei pasipiršau beveik prieš metus ir tuo savo žingsniu parodžiau: aš ne tik noriu turėti šią moterį, aš noriu su ja susilaukti vaikų. Nebebuvo ko delsti: pats labai džiaugiuosi turėdamas jaunus tėvus, todėl ir savo vaikų noriu susilaukti būdamas jaunas. Draugų ratelyje yra pavyzdžių, kai žmonės jau seniai susituokę, norėtų vaiko, bet vis nesiseka. Tad mums už šią greitą sėkmę reikia tik Dievui dėkoti.

Kaip reagavai išgirdęs, jog tapsi tėčiu?

Pirmiausia nutirpo kojos! Ėmiau vaikščioti iš kambario į kambarį... Ir iškart šokau skambinti tėčiui – pamaniau, kad jis į naujieną reaguos ramiau negu mama. „Ką daryti, ar į ligoninę važiuoti?“ – puoliau klausinėti. Tėtis nuramino: „Nieko nedarykite – tik laukite...“ Suprantu, mano jaudinimasis gal atrodyti juokingai, bet juk dar nesu patyręs tėvystės!

Nespėjai apsiprasti su vedusio vyro statusu, o, žiūrėk – jau ir tėvelis…

Iš visų naujienų ši buvo pati nuostabiausia. Pastaruoju metu man daug kas atsitiko: tai automobilį liūtyje paskandinau, tai žvėrį miške nutrenkiau... Bet žinia apie vaikelį buvo lyg puikiausia kompensacija ir didžiulė laimė. Tai sakydamas, net ašarą aky jaučiu...

Tikriausiai lauki sūnaus?

Bažnyčioje meldžiausi, kad vaikelis būtų sveikas, protingas, geras – bet tikrai neprašiau, kad būtinai būtų sūnus (juokiasi)! Ne, man tas požiūris – jei jau vaikas, tai būtinai sūnus – visiškai nebūdingas. Kad tik būtų sveikas...

Žmoną dabar labai lepini?

Palepinu: raginu gulėti, ilsėtis. Aš jai ir valgyti atnešiu, iviską padarysiu, ką tik reikės. Skaičiau, kad besilaukiančia moterimi reikia labai rūpintis... Vaida puikiai jaučiasi, bet tapo šiek tiek jautresnė. Kartais net pajuokauju: draugavau su žmogumi, o vedžiau žvėrį... Žinoma, tai – tik pokštas!

Galbūt iki gimsiant vaikeliui judviem pavyks įsigyti nuosavą būstą?

Mūsų sklypas, namo projektas, butas – areštuotas turtas, nes po mano įmonių bankroto tebevyksta teismo procesai ir turto dalybos. Kol tai vyksta, net paskolos negaliu paimti... Kol kas mums labai padeda tėvai.

Bet naujos gyvybės lauki nesibaimindamas dėl finansinės padėties? Tiki, kad jei Dievas davė burną, duos ir duonos?

Vaikai – neįkainojamas dalykas, už juos nėra nieko brangesnio ir svarbesnio. O pinigų vis tiek vienaip ar kitaip uždirbsime.