Aras Vėberis: norėčiau vesti tą, be kurios negaliu gyventi

Ligų maišas ant tavo galvos užgriuvo lyg perkūnas iš giedro dangaus. Jau atsigauni?

Tai jau taip, ir pats to nesitikėjau. Iš pradžių – apendicitas, paskui – viena, kita komplikacija. Vėliau gydytojas pasakė, kad nėra ko stebėtis: organizmas išsekęs, imuniteto – nulis. Nedaug tereikėjo, kad tik išėjęs iš ligoninės ir vos tvirčiau atsistojęs ant kojų pasigaučiau plaučių uždegimą, bronchitą. Nedarbingumo lapelį nuo rugpjūčio pabaigos turėjau du mėnesius.
Žmogus – ne robotas. Kai dirbi daugybę metų be atostogų, savaitgalių, nieko keista, kad viskas panašiai pasibaigia. Verslas, mokslai – visa tai taip sudėliojo gyvenimą, kad jame nebeliko laiko sau. Tai turbūt ir buvo didžiausia mano klaida ir bėda. Nesaugojau, netausojau savęs. Artimi žmonės grūmojo pirštu, bet aš nekreipiau dėmesio.
Ačiū Dievui, vasarą gavau magistro diplomą, tad bent dėl mokslų esu ramus.

Ligos patale užteko laiko daug ką apmąstyti ir daug ko sau prisižadėti?

Susirgęs supratau, kad dėl ligos gautų priverstinių atostogų labai reikėjo. Per jas buvo svarstymų, apmąstymų, tačiau tikrai negalvojau: „Kodėl taip nutiko? Kodėl man?“ Skaičiau daug knygų – mėgavausi laiku, kurį pagaliau galėjau skirti sau. Kokią nors knygą buvau vartęs senokai, žinoma, jei neskaičiuotume tų, kurias turėjau perskaityti studijuodamas.

Ėmeisi meilės romanų?

Oi ne (kvatojasi)! Niekada jų nemėgau. Tegul tokios knygos lieka moterims, kurios tiki princais ant baltų žirgų.

O jau vyrai pasakomis apie princeses netiki?!

Nežinau – už visus negaliu atsakyti. Man šie laikai senokai praėjo (šypsosi).
Skaičiau istorines, psichologines, ekonomines knygas. Domėjausi, kaip įveikti krizes, – finansų, ir ne tik.

Kas dėl tavo išsekimo kaltesni – mokslai ar darbai?

Žinoma, darbai! Tapau nesveiku darboholiku, nors niekada toks nebuvau (juokiasi). Visi, kurie mane artimai pažinojo, visada šiek tiek prikišdavo tinginystę. Dar mokyklos laikais auklėtoja, mokytojai, draugai sakydavo, kad esu gabus, protingas, bet... tinginys.

Negali apsieiti be kraštutinumų?

Taigi Avinas esu! Ir psichologas, ir astrologė Palmira Kelertienė yra ne kartą sakę, kad mano gyvenime – vieni kraštutinumai: arba viskas, arba – nieko. Arba – darboholikas, arba – tinginys. Buvo laikas, kai patinginiavau, atėjo laikas padirbėti.

Bevaliu tavęs nepavadinsi...

Palmira tą patį sakė. Anot jos, man tereikia labai norėti ir galiu pasiekti maksimumą. Kai gėriau – gėriau atsakančiai, kai negeriu – negeriu visiškai. Buvo etapas, kai gėriau daug, bet ateina diena, kai esi priverstas sau pasakyti: „Ačiū, gana. Toliau – tik dugnas arba kilimas į viršų.“
Palmiros paklausiau, ar žvaigždės rodo, kada mesiu rūkyti, bet ji tik šyptelėjo: „Kam tos žvaigždės – juk tau tereikia užsinorėti.“ Dabar ir brandinu šią mintį... Tai – kaip su alkoholiu. Psichologiškai save tam nuteikinėjau dvejus metus.
Nereikia turėti daug valios, kad negertum. Kai „įsivažiuoji“, tai ima netgi patikti. Esu maksimalistas ir net nesvarsčiau, ar galėčiau negerti, bet per šventes pakelti taurę vyno. Nors, tiesą sakant, dabar tokia mintis po truputį atsiranda (šypsosi). Kartais pagalvoju, jog būtų smagu: savaitgalis, židinys, butelis gero vyno... Kita vertus, vis savęs paklausiu, ar man tai patiktų ir ar tai neprieštarautų dabartinėms mano nuostatoms.

Bet pripažink: girti žmonės tave erzina?

Ne. Man juokinga...

Esi žodžio žmogus?

Šimtu procentų. Jei iš manęs pavyksta išpešti garbės žodį, trūks plyš jį ištesėsiu. Tačiau garbės žodžiu nesišvaistau (šypsosi).

Tavo su bendraminčiais iš Latvijos įkurtas socialinis tinklalapis frype.lt gyvuoja jau kone penkerius metus. Apie jį iki šiol kalbi su užsidegimu...

Neturėtų būti keista, nes jam be galo daug atiduota – laiko, jėgų, investicijų.
Frype pirmiausia buvo pasiūlytas Latvijos rinkai, nes socialinių tinklalapių ten tuo metu dar nebuvo. Jau keleri metai šis tinklalapis pas kaimynus yra numeris vienas. Vėliau draugams iš Latvijos pasiūliau tą patį padaryti Lietuvoje. Mums visai neprastai sekėsi ir sekasi iki šiol.

Koks esi direktorius?

Turbūt ne manęs reikėtų to klausti... Yra du dviejų tipų žmonės: vadovai ir vykdytojai. Jei priklausai pirmajam, vadovauti nesunku. Bet jei antrajam, geriau jautiesi atlikdamas pavestus darbus. Aš greičiau esu vadovas. Jei pažiūrėtumėte mano gyvenimo aprašymą, pamatytumėte, kad Aras Vėberis yra amžinas direktorius: reklamos agentūros, paskui – muzikinio klubo „Langas“ vadovas, vadovavau Užupio radijui, o dabar – interneto tinklalapiui.
Nesakau, kad lengva būti direktoriumi. Tai reiškia jausti atsakomybę už įmonėje dirbančius žmones, investicijas, verslą. Kadangi investicijos jau atsipirko, vadovas galbūt esu neblogas (šypsosi)...
Svarbiausia vadovo užduotis – surinkti gerą komandą, kuri dirbtų kaip šveicariškas laikrodis ir kad joje nebūtų jokios silpnos grandies.

Dirbai be atostogų ir laisvadienių, vadinasi, tavo komanda ne tokia ir stipri, kad galėtum visiškai ja pasitikėti.

Kiek pats norėjau, tiek darbų ir prisiėmiau. Gali pasamdyti tiek žmonių, kad pačiam nieko nereikėtų veikti, tik parašus dėlioti, tačiau tai būtų pernelyg neįdomu. Be to – rizikinga.

Nesunku vadovauti buvusiai merginai?

Jei asmeniškumus sugebi atskirti nuo dalykinių santykių, tuomet įmanoma kartu dirbti net ir išsiskyrus. Toliau dirbame su Monika ir apie ją, kaip darbuotoją, galiu atsiliepti tik geru žodžiu.

Bet gerų žodžių kalbėdamas apie ją, kaip gyvenimo draugę, gali ir pritrūkti? Kas gi nutiko?

Darbe? Nieko (šypsosi)... Nereikia manyti, kad tai įvyko staiga, per vieną dieną. Visi gyvenime vykstantis procesai prasideda, rutuliojasi ir kada nors vienaip ar kitaip baigiasi. Mūsų baigėsi anksčiau, bet ką padarysi...

Buvai du kartus vedęs. Trečioms vedyboms ryžtumeisi?

Žinoma! Ir jos tikrai įvyks! Tai visada buvo įtraukta į mano planus.

Manai, trečias kartas nemeluos?

Na, nebūtina prisirišti prie banalių posakių...
Ankstesnius savo žingsnius ir veiksmus, susijusius su asmeniniu gyvenimu, galiu pavadinti lengvabūdiškais ir nepasvertais. Tačiau, laikui bėgant, žmogus auga, rimtėja, įgauna daugiau proto ir patirties.
Negalima gailėti praeities, kad ir kokia ji buvo. Gyventi būtina šiandien ir rytoj. Stengiuosi iš praeities prisiminti tik geriausius, gražiausius momentus, kurių tikrai daug. Muzika, vaikai – tai juk nuostabu! Beje, su sūnumi Pijumi ir dukra Marija nuostabiai bendraujame. Dar taip gerai nėra buvę...
Pijui – keturiolika, Marijai – dešimt. Jie jau dideli, šaunūs, ir už tai esu labai dėkingas buvusioms savo žmonoms, kurios užaugino juos nuostabiais žmonėmis – gražiais, išauklėtais. Man sekasi? Nepasakyčiau taip. Galbūt atvirkščiai – mums visiems nepasisekė, kad vaikai augo be manęs.

Tačiau buvo laikas, kai tokiais santykiais su vaikais pasigirti negalėjai...

Visiems visko pasitaiko. Svarbu nekartoti klaidų.
Vedybos – skyrybos, vedybos – skyrybos: viskas įvyko labai greitai. Nespėjau atsipeikėti, o žiūriu, kad esu jau dukart išsiskyręs...

Kažkur skubėjai?

Mano tempai visada buvo didžiuliai. Į viską žiūrėjau ir, beje, iki šiol žiūriu labai optimistiškai, o, pasak mano psichologo, kartais tas optimizmas gali virsti lengvabūdiškumu. Bet iš tikrųjų viskas ne taip ir blogai...

Su Monika praleidai šešerius metus, tačiau jūsų draugystė nesibaigė vestuvėmis. Šį kartą neskubėjai?

O kurgi nuskubėsi? Ir kam?

Bet juk pats sakei, kad svajoji apie šeimą!

Ne svajoju, o žinau, kad tikrai ją turėsiu. Bet ne šiandien. Kas žino, kas nutiks rytoj, po metų ar dvejų.
Visi mane laikė dideliu svajokliu ir romantiku, bet esu kitoks nei prieš dešimt metų. Galiu atvirai prisipažinti, jog pirmą kartą tai, kad esu pasirengęs vedyboms, šeimai, pajutau tik kai sukako trisdešimt penkeri.

Bet su Monika šeimos kažkodėl nekūrei?

Kai pasikeičia požiūris, pradedi viską labai atsakingai vertinti. Nesinori ir vėl pasielgti lengvabūdiškai, pakartoti praeities klaidų. Tada ir pradedi svarstyti: reikia tvirto pagrindo po kojomis, reikia gerai verslą „išsukti“, buitį susitvarkyti. Galbūt dėl mokslų, darbų ir gyvenimo pamatų kūrimo nebeliko laiko apmąstymams apie šeimą.
Kita vertus, gal ir gerai, kad viskas taip baigėsi? Galbūt dėl to abu esame tik laimingesni? Esu truputį fatalistas – juk nieko nėra be priežasties. Vėliau ar anksčiau gyvenimas viską sudėlioja į vietas.

Bet dėl to vis tiek skaudu?

Tai – asmeniška. Jei pasakysiu, kad neskauda, atrodysiu lyg netašytas storžievis geležine širdimi, o jei sakysiu, kad skauda, pasirodysiu lyg apsisnargliavęs verksnys (šypsosi).
Pasikartosiu, bet gyvenimą reikia priimti tokį, koks yra. Kaip ir žmogų. Sakau tai iš savo patirties. Bet kokie bandymai pakeisti kitą prie gero nepriveda. Turbūt didžiausia mano klaida ir buvo ta, kad bandžiau šalia esantį žmogų keisti.

O kokia šalia tavęs turėtų būti moteris, kad nekiltų noro jos keisti?

Neturiu jokių reikalavimų. Nėra punktų, kuriuos galėčiau išvardyti. Tiesiog norėčiau vesti ne tą moterį, su kuria galiu gyventi, o tą moterį, be kurios negaliu gyventi!..