Aurimas Juodiškis: į Dubajų laimės ieškoti

Grįžęs iš tris savaites Dubajuje vykusių „žvalgytuvių“ Aurimas galutinai nusprendė: rugsėjį, kai musulmonų pasaulis atšvęs tris dienas trunkančią ramadano pabaigą, susikraus lagaminus ir keliaus ten, kur jo darbas bus reikalingas ir vertinamas. Jau žino, jog arabų krašte prisistatys tiesiog AJ (angliškai tariama „ei džei“), – sako, taip bus visiems paprasčiau. O kol kas laukia, kada pase atsiras viza, leisianti jam legaliai dirbti.

Lyg koks pasakų herojus išvažiavai už jūrų marių laimės ieškoti?

Taip, taip, kaip kažkokio animacinio filmuko herojus iškeliavau sūrio ieškoti (juokiasi)...  Ar tai pasiteisino? Žinoma! Užmezgiau ryšių, buvau keliuose pokalbiuose dėl darbo, tad kita kelionė į Dubajų, manau, tik sudėlios visus taškus. Lysvė iškasta, sėklos pasėtos, palaistytos, dabar telieka laukti, kada ims dygti.

Kodėl Dubajus? Ne mados sostinės Paryžius, Niujorkas, Londonas ar Milanas, kuriuos užkariauti viliasi ne vienas tavo srities profesionalas?

Kažkada su Emyratuose gyvenančiais pažįstamais išsišnekėjome apie darbus, jie pasiūlė atvažiuoti ir pasidairyti veiklos ten. Iš pradžių ši mintis atrodė juokinga – turėjau darbų Lietuvoje, tad ko važiuoti? Bet kai vieną dieną supratau, kad pinigų gaunu mažiau, nei reikia paskoloms ir mokesčiams sumokėti, bičiuliams parašiau, jog noriu pamėginti. Susirinkau savo darbų nuotraukas ir pirmąkart nuskridau apsidairyti, pažiūrėti, ar man apskritai patiks ta šalis. Aplankiau kelias agentūras, parodžiau savo darbus, o šį kartą jau dalyvavau konkrečiuose pokalbiuose. Jei niekas nesikeis, netrukus grįžęs į Dubajų pasirašysiu sutartį su viena didžiausių Vidurinės Azijos firmų, kuri rengia modelių atrankas bei fotosesijas, kuria reklamas, rūpinasi ten vykstančiomis mados savaitėmis. Manau, pradžia visai neprasta.

Vizažisto profesija Jungtiniuose Arabų Emyratuose paklausi?

Pakankamai. Viena priežasčių, kodėl apsisprendžiau važiuoti į Dubajų, ir buvo ta, kad tuose kraštuose rinka nėra tokia perpildyta kaip Lietuvoje, kur vizažistų galima rasti kiekviename kampe. Be to šios šalies grožio pramonė neatsilikusi, atvirkščiai – lygiu nesiskiria net ir nuo Amerikos. Ten leidžiama daugybė moterims skirtų žurnalų, dauguma pasaulyje žinomų leidinių turi arabiškus atitikmenis, o moterims, kaip kas nors įsivaizduoja, tikrai neužtenka vien pieštuku paryškinti akis ir „užmesti“ rudos pudros. Pasidomėjau, kokie makiažai kuriami ten, ir supratau, kad man visiškai nebus gėda parodyti, ką sugebu.

Lietuvoje turi nemažai klienčių, ten jų irgi netrūks?

Vien Dubajuje gyvena kone trys milijonai žmonių, todėl viskas sukasi daug greičiau nei Lietuvoje: jei patiksi vienai, klienčių būrys greitai padidės. Jau pirmąkart nuvykus pasitaikė galimybė pagražinti kelias moteris. Džiugu, kad jos iškart panoro ateiti pas mane ir kitą savaitę, – bėda, jog tąsyk Dubajuje buvau vos dešimt dienų. Pasirodo, net ir eidama su savo vyru vakarieniauti moteris nori atrodyti nepriekaištingai.

Parduotuvėje pakelis kavos kainuoja aštuoniolika litų, tačiau „burėje“ – viešbutyje „Burj Al Arab“ – puodelį galima išgerti ir už aštuoniasdešimt.

Arabių moterų poreikiai labai skiriasi nuo lietuvių?

Žinoma, skiriasi vien dėl to, kad yra tamsesnio gymio. Jos mėgsta ryškesnius makiažus ir beveik visos skundžiasi turinčios problemų dėl patamsėjusių paakių. Aš net vieną dažą pavadinau „arabių džiaugsmu“, nes puikiai maskuoja paakius. Negana to, moterys veržiasi išmokti dažytis pačios.

O tai, kad esi vyras, netrukdo – juk islame netrūksta draudimų, susijusių su moters ir vyro bendravimu?

Dubajuje gyvena daug šiuolaikiškų moterų, kurios nevilki nei hidžabų, nei burkų. Tiesa, kartą atėjo viena, kurios tik akys buvo matyti, prašė makiažo pamokų. Savaime suprantama, liestis prie moters neturėjau teisės, todėl pasakojau apie dažus, piešiau eskizus, rodžiau, kaip sukurti tinkamą makiažą, dažydamas kitą moterį.

Susidūrei su gausiais šios šalies draudimais?

Kadangi tai – islamo šalis, nėra paprasta nusipirkti alkoholio. Tačiau Dubajuje septyniasdešimt procentų gyventojų – atvykėliai iš kitų šalių, kurie, gavę darbo vizas, gauna ir alkoholį leidžiančias įsigyti korteles. Aišku, pačiame Dubajuje alkoholis parduodamas su didžiuliu antkainiu, bet jau žinau, kad už poros šimtų kilometrų yra didžiulė parduotuvė, kurioje galima nusipirkti iš viso pasaulio atvežtų gėrimų. Be to, kur kas pigiau. Sako, dar neseniai ten buvo ir lietuviško putojančio vyno.
Žinai, dėl ko dar man patiko Dubajus? Dėl saugumo – tai vienas nepavojingiausių miestų pasaulyje. Ir, žinoma, dėl šilumos. Tiesą sakant, net nežinau, kas apsisprendžiant buvo svarbiau, – noras dirbti ar klimatas (juokiasi).

Ar paprasta viską pradėti nuo nulio?

Nesunku, nes blogiau nei čia, Lietuvoje, jau negali būti. Turėčiau darbo – tikrai niekur nevažiuočiau. Jo nėra, o aš noriu dirbti! Noriu dirbti, kaip dirbau prieš dvejus metus, kai neturėjau laiko net pinigų leisti. Važiuoju ne tam, kad užsidirbčiau „milijonus“ ir visiems girčiausi: „Emyratai valdo!“
Lietuvoje vizažistai yra tarsi patarnautojai: „Kokį makiažą daryti?“, „Naudoju tokius ir tokius dažus. Ar tinka?“, „Padažysiu jus taip ir anaip, ar gerai?“ Niekur užsienyje taip nėra, niekas nelenda klientui į subinę ir neapsimetinėja, jog vizažistui garbė, kad jo kėdėje sėdi vienas ar kitas klientas. Dubajuje pasijutau žmogumi, savo srities profesionalu, kuriuo tikima ir pasitikima. Tiesą sakant, Lietuvoje man net gėda prisipažinti, jog darau makiažus. Čia priviso tiek daug „specialistų“, kad net pasisukti nėra kur. Dabar itin populiarus naujas verslas – steigti kursus ir mokyti „makiažo paslapčių“. O kur tiems žmonėms paskui eiti?! Neturi darbo, prašosi, siūlosi nemokamai makiažus daryti, padaro bet kaip, bet visiems tinka – juk nemokamai! O mūsų paslaugų niekam nebereikia – kaip sakoma, nuvarytus arklius nušauna, todėl nieko nelieka, tik susikrauti visas savo pudras, pasakyti „viso gero“ ir bėgti, kol nepradėjo šaudyti (juokiasi).

Emyratuose įmanoma dirbti ir užsidirbti?

Taip, Dubajus – miestas, į kurį žmonės iš viso pasaulio važiuoja dirbti, o ne pramogauti. Tačiau pasakyti, kiek kartų didesnis uždarbis nei Lietuvoje, būtų sunkoka. Lietuvoje makiažas paprastai kainuoja 150 litų, dabar – gal šiek tiek mažiau. Ten už tą patį darbą mokama apie 500 litų, bet Emiratuose pragyvenimas brangesnis, todėl ir lyginti atlygį sunku. Bet ten, kaip ir visur: jei daug dirbsi – turėsi.

Patenkink mano smalsumą: kiek Dubajuje kainuoja kava?

Parduotuvėje pakelis kavos kainuoja aštuoniolika litų, tačiau „burėje“ – viešbutyje „Burj Al Arab“ – puodelį galima išgerti ir už aštuoniasdešimt.