Dainius Kazlauskas: svarbu su kuo, o ne kur dirbi

Spektakliuose vaidinantys aktoriai viliasi, kad jų darbą pamatys kuo daugiau žmonių. Kalbant apie „Širdžių ėdikes“, jums tai svarbu?

Žiūrovas, kuris nori, ateina ir pasižiūri spektaklį – jo versti nereikia. Lygiai taip pat ir su serialu: jei tik nori, gali perjungti kanalą, mano norai čia – niekuo dėti.

O pats ketinate užmesti akį į „Širdžių ėdikes“?

Kad jau esu matęs dvidešimt serijų... Oi ne, mačiau kokias keturias ar penkias – dvidešimt matė mano draugas. Bet man ir tiek užteko. Serialo žanras turi labai patikti tiems, kurie jį žiūri, nes, mano galva, tai tėra ilgai besitęsianti ir nuobodi istorija. Asmeniškai man šis žanras labai nepatinka.

Nesate žiūrėjęs jokio serialo?

Tik „Daktarą Hausą“, bet kiekviena jo serija pasakoja vis kitokią istoriją, nėra taip, kad vienas įvykis tęsiasi trisdešimt serijų ir niekaip nesibaigia. Kažkada dar žiūrėjau „Tegul kraujas liejasi laisvai“.

Darbas „Širdžių ėdikių“ filmavimo aikštelėje kelia smagių prisiminimų?

Prieš porą savaičių teko filmuotis šešiolika valandų be pertraukos. Tada net nupurtė prisiminus, kaip Maskvoje kasdien reikėdavo tai ištverti po dešimt valandų. Taip – pusę metų. Ir – jokios kūrybos. Sakoma, kad darbas turi teikti malonumą, bet filmuodamasis seriale jo nejaučiau. Tai – sunkus, alinantis darbas, kuris neturi jokios prasmės. Pinigai tokioje situacijoje tampa svarbiausiu argumentu. Ir man net ne gėda tai pasakyti. Kinas, teatras – visai kas kita, ten svarbiausia – kūryba, dėl to reikalinga tavo galva, patirtis, išmintis, talentas, o seriale nieko panašaus nereikia.

Antrą kartą vaidmens seriale vargu ar imtumėtės?

Turėtų būti itin svarbus argumentas. Pirmą kartą gyvenime drąsiai galiu pasakyti, kad tik dėl pinigų imčiausi to antrąsyk. Visi gyvename gana skurdžiai, kad dėl pinigų daug ko nepastebėtume, dėl daug ko užsimerktume net jei kartais užsimerkti reikia labai labai stipriai.

Užsimerkiate net jei žinote, kad laukia alinantis darbas?

Ką darysi... Filmuodamasis Lietuvoje gali grįžti namo, pas savus, be to, laukia spektakliai, kiti darbai – tas išblaško. Kai tą darai svetimame mieste, nieko kito nelieka, kaip po darbo grįžti namo, griūti į lovą, o ryte vėl keltis ir traukti į grimo kambarį.
Žinoma, yra ir gerų dalykų. Naujos pažintys, erdvės pakeitimas – tai svarbi patirtis. Aš pamilau Maskvą! Daug kam tai nesuprantama. Taip, kaip anksčiau įsimylėjau Varšuvą, nors ji man iki tol atrodė vienas baisiausių miestų.

Galėtumėte išvažiuoti iš Lietuvos?

Su žmona apie tai pagalvojame. Tik kartais pagalvoti lengviau, nei padaryti.

Į Lenkijos sostinę jus taip pat atvedė darbas – pernai keturis mėnesius ten statėte monospektaklį „Urvinis žmogus“, kuris Lietuvoje sulaukė didelės sėkmės. Kuo skiriasi darbas su aktoriais, režisieriais Lietuvoje, Lenkijoje ir Rusijoje?

Svarbu, su kuo, o ne kur dirbi. Kiekvienoje šalyje yra tokių, kurie gadina įvaizdį, todėl svarbu teisingai išsirinkti žmones, vietą, siekti aukščiausio lygio.
Maskvoje viskas vyko aukščiausiu lygiu – niekas iki „Širdžių ėdikių“ neturėjo tokių sąlygų kurti serialo. Niekas kitas sau neleidžia pastatyti dviejų didžiausių paviljonų „Ostankino“ studijoje – paprastai visi sėdi gamyklose be langų. Lietuvoje užtenka ir dviejų nedidelių kambariukų. Koks rezultatas, kokia kokybė – kitas klausimas, tačiau sąlygas turėjome geriausias. Kalbu ne tik apie vietą, bet ir apie serialą kūrusius žmones.

Artimų draugysčių filmavimo aikštelėje užsimezgė?

Žinoma! Bendraujame iki šiol. Netrukus darbo reikalais vėl važiuosiu į Maskvą, žinau, kad porą dienų tikrai praleisiu su draugais.

Rusų kolegos lengvai priėmė?

O manęs neįmanoma nepriimti (šypsosi)... Nesvarbu, koks yra serialas: jam esu dėkingas už daug dalykų, pirmiausia – naujas pažintis ir santykius.

...ir tobulai išmoktą rusų kalbą? Juk rusų spauda rašė, kad pradžia jums buvo ne iš lengvųjų – juokdamasi minėjo, jog, anot Kazlausko, vaikus atneša gervės.

Tokie būdavo mūsų pakvailiojimai prieš filmavimus... Su rusų kalba išėjo įdomiai: mano amžiaus žmonės puikiai ją moka, kai kurie tobulai kalba, bet aš rusiškai išties šneku labai blogai. Mąstymas rusų kalba išliko, o žodžių trūko. Ir nė velnio aš per tą pusmetį neprasilaužiau.

O juk tekdavo išmokti ne vieną puslapį teksto...

Per dieną – po keturiasdešimt. Viskas vykdavo žaibiškai: vienai scenai turėdavome pusvalandį, per kurį reikėdavo pakeisti apšvietimą, perstatyti kameras. Kadangi be aktorių to daryti negalima, turėdavome spėti persirengti, persigrimuoti ir išmokti tekstą. Galiu pasakyti: savo honorarą atidirbau iš širdies.

Jūsų herojus – milijonierius Džonas – jums bent patiko?

Kaip gali patikti?! Juk jis – absoliutus „lochas“. To, kaip su juo elgiasi aplinkiniai, realiame gyvenime nebūna. O jei ir būna, neįmanoma nepastebėti. Kuriant tokį vaidmenį reikia įdėti daug pastangų, kad atrodytų, jog herojus iš tikrųjų nieko nesupranta. Galima sakyti, Džonas yra joks – tiesiog geras ir naivus žmogus.

Jūs nors kiek į jį panašus?

Esu dar naivesnis. Apsukti mane aplink pirštą galima „lyg daina“, skirtumas tik tas, kad pastebiu, kai žmonės tai daro.