Diana Gaičiūnaitė-Dirmė: vilties dar nepraradome (papildyta kovo 5 d.)

Neseniai prisipažinote, kad medikų prognozės ne itin linksmos: galite apskritai neturėti vaikų.

Diana: Taip, su Virgiu jau norėtume vaikų, bet kol kas... Gal tai – mūsų su broliu rengiamų sudėtingų eksperimentų ir triukų pasekmės... Galbūt – naujas išbandymas man... O gal iš tiesų pats likimas viską pakoreguoja ir dar ne laikas... Galiu tik tikėtis ir laukti. Priimu kaip ženklą, kad reikėtų daugiau galvoti apie savo sveikatą. Labai stengiuosi tai daryti (juokiasi)... Tačiau profesijos juk vis tiek nepakeisiu.

Asmenines sveikatos problemas žmonės paprastai slepia. Kokio atgarsio sulaukėte po tokio atviro prisipažinimo?

Diana: Pavargau išsisukinėti nuo žurnalistų klausimų ir spėliojimų, gal jau laukiuosi. Esu atviras žmogus ir nemanau, kad turėjau apie tai tylėti ar slėpti. Artimuosius perspėjome, kad su žurnalistais ta tema kalbėjome. Jie žinojo. Užtat po laidos man paskambino nemažai moterų, pasakojo, kad turi ar turėjo panašių problemų. Manau, kad kuo daugiau šneki apie tokius dalykus, tuo daugiau sprendimų gali rasti. Siūlė ir tam tikrą gydymą išbandyti. Dar skambino žurnalistai ir klausė, ką manau apie įvairius nevaisingumo sprendimo būdus. Seimas kaip tik svarstė klausimą: leisti tam tikrus dirbtinio apvaisinimo subtilumus ar ne. Ko gero, pritarčiau visiems įmanomiems būdams, kad tik žmonės galėtų susilaukti vaikelio.

Viduje viskas užverda vien pagalvojus, kad su broliu galėtume padaryti šitą eksperimentą ir dar tą, ir tą... Ne dėl šlovės, ne dėl pinigų. Man tiesiog reikia pasiekti ko nors įspūdingo ir suvokti, kad tai padariau aš!
 

O kam ryžtųsi jūsų šeima?

Virgis: Tikrai darytume viską, kas įmanoma. Nereikia sustoti pusiaukelėje ir susitaikyti.
Diana: Jeigu yra būdų problemai spręsti, reikia visais jais pasinaudoti. Be to, labai daug vaikų gyvena globos namuose. Kodėl gi neįsivaikinus? Man ta mintis patinka vis labiau. O Virgiui...
Virgis: Man ši mintis ne tai kad nepatinka, tiesiog kai išbandysime visus įmanomus variantus susilaukti savo vaikelio ir jie nepasiteisins, tada galvosime apie įsivaikinimą. Kodėl gi ne, jeigu tai būtų koks antras ar ketvirtas mūsų su Diana vaikas (juokiasi).
Diana: Aha, tada reikėtų naujo, gerokai didesnio namo... vėl statybos, remontai... Oi, ne!
Jeigu rimtai: aš – kovotoja ir rankų neskubu neleisti. Paverkti ir nusiraminti – ne man. Tikiu, kad gyvenime nėra nieko neįmanomo, žmogaus galimybės – neribotos. Jeigu yra bent kokia išeitis, būtinai ją rasiu. Mes su Virgiu vilties dar tikrai nepraradome. Yra nelabai malonių medikų išvadų ir perspėjimų, bet niekas mums galutinio nuosprendžio nepaskelbė. Todėl aš tai priimu kaip naują iššūkį.

Nekeikėte savęs: kam man ta šlovė, triukai, pasirodymai, jeigu per tai galiu netekti svarbiausios moters misijos – susilaukti vaikų?

Diana: O, kad žinotum, kur nukrisi, pagalvę pasidėtum... Bet kokia dabar prasmė gailėtis, kad kažkada nepasisaugojau, neatsisakiau pavojingų pasirodymų? Manau, kad labiausiai mano organizmui galėjo pakenkti 2005-aisiais mūsų su broliu Arvydu atliktas eksperimentas „Užsišaldę lede“. Beveik trys paros šalčio... Paskui daug treniravomės, kad sumuštume buvimo po vandeniu be oro rekordą. Dar buvo ir išbandymai ugnimi, kritimas iš beprotiško aukščio... Ne vienus metus mano gyvenimas buvo susijęs su stresu, įtampa, organizmą alinančiomis treniruotėmis... Bet turbūt net jeigu būčiau žinojusi, kuo rizikuoju, vargu ar būčiau atsisakiusi tų rekordų. Man visi mūsų su Arvydu pasiekimai – labai brangūs.

Kokį dabar triuką rengiate su broliu?

Diana: Vis dar planuojame eksperimentą „Kulkų gaudytojai“ (ištaria kone pašnibždomis, nes pamato susirūpinusį vyro žvilgsnį).
Virgis: Man ta idėja visai nepatinka...

Bet juk lygiai taip pat pavojinga buvo ir užsišaldyti lede ar susikausčius grandinėmis kuo ilgiau išbūti po vandeniu...

Virgis: Bet ten, jeigu matai, kad jau blogai ar kas nors nesiseka, gali ištraukti, atgaivinti žmogų. O kulkų gaudymas – sekundžių reikalas... Tuo labiau kad ne vienam šį triuką dariusiam magui blogai baigėsi...
Diana: Dvylika magų jau žuvo... Man, aišku, nesinori būti tryliktai, bet su Arvydu jau esame šiam eksperimentui pasiruošę, ginklus turime. Trukdo tik įstatymas, draudžiantis naudoti ginklą viešoje vietoje. Labai nesinorėtų, kad po tokio pavojingo pasirodymo mus su broliu dar ir suimtų, bylą iškeltų.

O jeigu kulkų gaudymo triukas kainuos jūsų, Diana, gyvybę? Ar tai bus verta tos... pomirtinės... šlovės?

Diana: Bet toks mano gyvenimas! Jeigu jau esu magė, man atrodo vertinga tai, ką darau. Be galo įdomu per sudėtingus eksperimentus tyrinėti žmogaus galimybių ribas ir stebinti aplinkinius. Dėl tokių dalykų rizikuoju ir rizikuosiu, nes tokia mano profesija. Viduje viskas užverda vien pagalvojus, kad su broliu galėtume padaryti šitą eksperimentą ir dar tą, ir tą... Ne dėl šlovės, ne dėl pinigų. Man tiesiog reikia pasiekti ko nors įspūdingo ir suvokti, kad tai padariau aš!