Dominykas Karmazinas – paprastas vaikinas su milijonais kišenėje (papildyta liepos 9 d.)

Gal pirmą kartą pasijutau iš kito pasaulio. Į sūnus man tinkantis vaikinas, patogiai išsidrėbęs restorano sofoje, atsainiai žvilgteli į padavėją. Nustemba, kad vidurdienį jau niekas neduoda pusryčių, išsirenka makaronus su grybais ir baltą kavą. Retsykiais žvilgteli į mane, o po kiekvieno klausimo beveik prunkšteli – pasijuntu tikra kvailė, menkai nutuokianti apie šiuolaikinių studentų gyvenimo būdą, darbą, pomėgius ir galimybes.

Pokalbio pabaigoje Dominykas ant stalo numeta dvidešimt litų. „Turėtų užtekti, – burbteli ir priduria: – Lekiu tvarkyti reikalų.“ „Pasipūtęs milijonierius, o pinigų nesuskaičiuoja...“ – pagalvoju krapštydama trūkstamus centus iš savo piniginės. Išeinant pro kavinės duris dingteli: „O gal tai – tik kaukė? Atsainumo siena, sauganti nuo netikrų draugų? Juk pinigai žmones taip vilioja...“

Tu visada nuo kitų atsitvėręs siena?

Kokia siena? Nuo ko? Manęs nejaudina kitų gyvenimai, aš gyvenu savąjį ir visai nenoriu, kad kas į jį lįstų.

Yra kitaip. Po milijoninių laimėjimų prie pokerio stalo pradėjai dominti žmones.

Užsienyje prieš keletą metų jau buvau žinomas. Tik interviu atsisakydavau. O Lietuva... Lietuva – kaip vienas didelis kaimas.

Kodėl staiga nusprendei, kad reikia viešumo?

Nieko nenusprendžiau. Tiesiog laimėjau pinigų „gyvame“ pokerio turnyre.

Kas iš to, kad tapsi žinomas?

Žinos mane, žinos mano interneto puslapį, gal susidomės ir pokeriu. Šis žaidimas pasaulyje – prestižinis. Tai Lietuvoje jis – iškrypimas.

Na, taip, pas mus manoma, kad pokeriu uždirbti pinigai nėra švarūs...

Taip manantys turi psichologinių problemų. Žaisdami pokerį pinigus žmonės uždirba galva, pasaulyje pokerio žaidėjai – didžiausios žvaigždės, tikrai jau ne tos, apie kurias jūs rašote. Dauguma Lietuvos žvaigždžių tik tarp kaimiečių populiarios, miestuose į jų koncertus niekas neateina, niekas jomis nesidomi ir nežino.
Po mėnesio aštuoni lietuviai dalyvausime prestižiniame pokerio turnyre Las Vegase, Amerikoje. Ir jau tikrai apie lietuvius ten sužinos!

Tavo verslas – virtualioje erdvėje, čia tavo parduotuvės ir pasilinksminimai. Nesijauti interneto žmogumi?

Visi jauni žmonės yra interneto žmonės. Niekaip negaliu suprasti, kam žiūrėti televiziją, kur prikišamai brukama reklama, jei gali filmą ar žinių reportažą be reklamos pažiūrėti internete.

Žaisdami pokerį pinigus žmonės uždirba galva, pasaulyje pokerio žaidėjai – didžiausios žvaigždės, tikrai jau ne tos, apie kurias jūs rašote.

Paaiškink man, iš kur taip gerai žinai, ko norėti gyvenime?

Vienas protingas žmogus yra pasakęs: „Visas gyvenimas – pasirinkimų kelias.“ Taigi, rinkis – ar žiūrėti televizorių ir toliau bukinti savo smegenis, ar to, ko iš tiesų nori, ieškoti internete. Galiu pasakyti, kad lietuviai – protingi. Esama nemažai tokių, kurie savo sugebėjimais garsina Lietuvą, tik niekas apie juos nerašo. Mano komandoje yra viena panelė. Ji jau išvyko į pokerio turnyrą Amerikoje. Labai graži, protinga. Apie ją geriau rašytumėt, o ne apie...

...Zvonkę?

Kaip atspėjot? Kai turėsiu savo klubą, didžiausią naktinį klubą Baltijos šalyse, nė artyn prie durų jos neleisiu! Į ją panašūs baido žmones. Žinot, kokia didžiausia Vilniaus naktinio klubo „Pacha“ tragedija? Ateinu, o Petruškevičius prie manęs lenda, apykaklę marškinių taiso. Kas jis toks, kad šitaip elgtųsi?! Mėgstu Kauno naktinius klubus, o Vilniuj – nieko nėr! Jei pas mane atvažiuotų turtingų draugų, turėčiau limuzinais juos vežti į Kauną.

Kiek pinigų išleidi naktiniame klube?

Daug. Ir mano draugai – daug. Neseniai rengiau privatų pokerio turnyrą, jis man labai brangiai kainavo, atvedžiau į vieną naktinį klubą apie penkiasdešimt žmonių, jie jį tą naktį ir išlaikė. Vien aš tą vakarą palikau ten daugiau kaip tris tūkstančius litų.

Laikai save verslininku?

Aš verslininkas nuo 15 metų. Reikėjo pinigų, tai ir dirbau. Kūriau interneto svetaines, perdavinėjau reklamą, kūriau paieškos sistemas. Jums net sunku įsivaizduoti, kiek daug priekin pažengęs interneto pasaulis. Visi rimčiausi ir pelningiausi verslai vyksta čia.

Taigi, ateis laikai, kai nebeliks televizijos, laikraščių, žurnalų ir knygų?

Knygos visada bus. Jei turėčiau laiko, daugiau jų skaityčiau. Mėginu grįžti prie klasikos, kurią vertė skaityti mokykloje. Negaliu pakęsti, kai verčia ką nors daryti.

Kada sužinojai apie pokerį?

Anksti. Kortų žaidimus žaidžiau nuo dešimties, kieme, su draugais. Vėliau internete vienoje rusų bendrovėje pamėginau pastatyti už „Lietuvos ryto“ krepšinio komandą. Netyčia ten pamačiau pokerio puslapį. Nuėjau, pradėjau žaisti. Buvo įdomu, kad žaidžiu ne su mašina ar sistema, o su gyvu žmogumi, kitu žaidėju, taigi, galiu užsidirbti savo smegenimis. Po truputį iš verslo perėjau į pokerį, uždirbau pinigų ir vėl grįžau į verslą.

Kaip tau patinka naujoji pravardė – Lūšnynų milijonierius?

Vienas žurnalas mane taip pavadino. Nežinau... Neskaitau straipsnių apie save.

Jaunojo milijonieriaus istoriją puošia pasakojimas apie varganą vaikystę. Tėvas jus paliko, kai buvai vos trijų mėnesių. Užaugai su mama, bendrabutyje...

Ši tema – tabu.

Žmonės kartais susigalvoja tokių istorijų, kad būtų gražiau...

Gyvenau bendrabutyje, Ateities gatvėje, su mama, ko jūs norite?! Atsitiktinumas lėmė, kad iš ten išsikrausčiau.

Dabar gyveni su mama?

Nenoriu sakyti.

O ta mergaitė, su kuria neseniai mačiau gatvėje? Ji irgi gyvena kartu?

Nekomentuoju.

Noriu sužinoti, kur dingo tavo atvirumas?

Vienas žurnalistas mane praminė Misteriu Nekomentuosiu. Kalbinate mane, tad neklausinėkite apie kitus žmones. Panelę turiu. Ar tai norėjote sužinoti?

Panašu, esi žmogus su principais...

Kad su žmogumi užmegzčiau normalų ryšį, būtini trys dalykai: pagarba, tikėjimas ir pasitikėjimas.

Betgi tų savybių prie pokerio stalo nepanaudosi?

Kaip galima lyginti pokerį ir žmones?! Pokeris man patinka, nes šiame žaidime turi galvoti. Gyvenime aš irgi bendrauju tik su mąstančiais žmonėmis.

Man visai nejuokinga, kas darosi Lietuvoje. Ir jau visai nejuokinga, kai užsieniečiai aiškina, kad labai protingiems lietuviams vadovauja idiotai.

Esi labai turtingas. Pinigai tavęs nesugadino?

Pinigų turiu seniai. Ir seniai žinau, dėl ko žmonės su manimi bendrauja. Net patys geriausi mano draugai nenutuokė, kiek turiu pinigų.

Kas tie tavo draugai?

Kartu užaugome. O užaugome mes nieko neturėdami... Visada sakau, kad draugą pažinti reikia penkerių metų. Per pastaruosius atsirado naujų, kiti išėjo... Negaliu pakęsti išdavystės! Vengiu turtuolių, jie neturi moralės.

Ir vis dėlto paaiškink: kai tau penkiolika, turi pinigų, jautiesi kietas, argi nesinori, kad ir visi kiti tai pamatytų?

Su savo draugais gėriau, geriu ir gersiu paprastą alų, degtinę. Daugelio brangių gėrimų, apie kuriuos man pasakoja, netgi nesu išmėginęs.
Turiu gerų draugų. Kai vienu metu pabandžiau „keltis“, jie spyrė man į užpakalį: „Galvok, ką darai!“

O ką tu darei?

Ėmiau vaikščioti po naktinius klubus daugiau, nei reikia. Ir su tais, su kuriais nereikia.

Iš žmonių, kurie dažnai lošia kazino, esu girdėjusi: kad sektųsi, dalį išloštų pinigų reikia išdalyti tiesiog gatvėje. Tu irgi savąją laimėjimo dalį prieš „Eurovizijos“ konkursą įteikei grupei „inCulto“, esi suorganizavęs ne vieną labdaros renginį...

Pirmą kartą girdžiu tokią teoriją. Ir pokeryje nėra sėkmės, noriu jums pasakyti. Mokslininkai tai įrodė. Lietuvoje aš į kazikus išvis nevaikštau. Nes čia kuriamas prasilošusio lietuvio įvaizdis. Prancūzijoje lankiausi prestižiniame pokerio klube. Vien, kad ten patektum, turi sumokėti 100 eurų, prie durų paimami pirštų antspaudai, o tiek apsaugos gyvenime nesu matęs! Vokietijoje per pokerio turnyrą kartą įvyko apiplėšimas. Teko po stalu pagulėti, manėm, tuoj granatos ims ant galvų kristi. Ne vienas aš lietuvis buvau, tačiau Lietuvoje niekam tokios istorijos neįdomios, o Vokietijoje – baisus skandalas kilo.

Įdomu...

Aišku, įdomu. Ne teliką su „Kakadu“, „Olialia“ ar Cololo žiūrėkit, o užsienio spaudą skaitykit.

O ji rašo, kad Monte Karle vykusiame pokerio turnyro finale laimėjai 2,5 milijono litų, neseniai Estijoje – dar 171 590 litų. Koks gi buvo tavo pirmasis laimėjimas?

Penki doleriai. Uždirbau juos devintoje klasėje. Interneto puslapyje paspaudi pelės klavišą ant vienos reklamos – gauni centą. Rinkau juos tol, kol surinkau penkis dolerius. Vėliau sukaupiau tiek, kad galėjau pradėti savo verslą.

Kalbi apie verslą ne Lietuvos interneto erdvėje?

Lietuva – argi tai rinka? Ir požiūris... Ateinu nuomotis patalpų, sutinka mane 28 metų kostiumuotas agentas. Jam atrodo, kad esu niekam tikęs klientas, juk toks jaunas. Išsidirbinėja, prikalba tiek, jog turiu susisiekti su jo vadovu ir paprašyti, kad jį iš darbo atleistų. Į verslo susitikimus ateinu su šortais. Kam man kostiumas, jei jo nesinori?! Skandinavai į tokius dalykus seniai nebekreipia dėmesio. Jau prieš trejus metus turėjau išvažiuoti iš Lietuvos...

Kodėl neišvažiavai?

Todėl, kad esu patriotas.

Ar nejuokingas tau tas žodis? Tiek nemeilės savo šaliai girdėjau tavo balse...

Man visai nejuokinga, kas darosi Lietuvoje. Ir jau visai nejuokinga, kai užsieniečiai aiškina, kad labai protingiems lietuviams vadovauja idiotai. Mėginsim tai pakeisti. Žinau, prireiks dvidešimties metų. Laimė, dar likę jaunų, fainų, protingų žmonių. Jie kuria naujoviškus, tvarkingus verslus. Tokia turėtų būti ir Lietuva.