Eglė Grėbliauskaitė-Tursienė. Nejaugi ta istorija – apie mane?!

Neįtikėtina, kad jūs – keturių vaikų mama. Atrodote kaip trečio kurso studenčiukė!

Jei man anksčiau kas būtų pasakęs, kad tiek vaikų turėsiu, nebūčiau patikėjusi, jog tai – istorija apie mane. Nebūčiau patikėjusi, kad tai mano gyvenimas (juokiasi).

Jaučiatės kitokia, nei gimus pirmoms atžaloms?

Kai motinystės atostogose buvau prieš dvylika metų, gimus Petrui, atrodė, kad laikas sustojo. Tada sumaniau išlaikyti vairavimo egzaminus, užsibrėžiau ir Londone baigiau studijas, gavau verslo vadybos magistro laipsnį. Kai prieš šešerius metus gimė Antanas, dariau karjerą koncerne „MG Baltic“. Tada greitai grįžau į darbą ir netrukus pagimdžiau trečią vaikelį – Oną. Man visuomet atrodė, kad laikas eina, o aš nieko neveikiu. Bet šįsyk, prieš keturis mėnesius gimus Agotai, labiau atsipalaidavau. Nebeatrodo, kad stoviu vietoje. Stengiuosi daugiau duoti visiems vaikams.

Tačiau neseniai Savicko dailės galerijoje baigėsi paroda, kurioje buvo eksponuojamas ir jūsų paveikslas „Mintys“. Už tą darbą net skirta antroji vieta. Vadinasi, tapybos nepamiršote?

Netapau jau maždaug metus: nuo to laiko, kai pajutau besilaukianti Agotos. Tačiau apie tapybą galvoju nuolat – mintyse jau nutapiau daug paveikslų... Džiaugiuosi, kad mano darbas buvo atrinktas Savicko galerijos ir dailės mokyklos dešimtmečiui skirtai parodai. Ir dar antra vieta skirta! Tuo be galo džiaugiuosi. Tačiau apetitas atsiranda bevalgant: dabar jau svarstau, kodėl ne pirma (juokiasi).

Jums sėkmę atnešęs paveikslas jau parduotas?

Dar galerijoje. Tai penkių darbų ciklo pirmoji dalis. Kiti dar nevisiškai baigti, nes kūrybiniai planai laikinai pasikeitė – dailė išėjo į balkoną. Todėl būsimo pirkėjo prašyčiau, kad ateityje paskolintų paveikslą parodai.

Nebūtų gaila, jei jis iškeliautų į kitus namus?

Man būtų malonu jį išleisti į savarankišką gyvenimą.
Ir šiaip stengiuosi prie nieko neprisirišti. Nenoriu tapatintis su jokia specialybe, priprasti prie daiktų. Nežinau, kodėl taip yra... Gal dėl to, kad manau, jog tik nuo savęs gali priklausyti. Tačiau su metais apaugi ne tik daiktais: atsiranda vyras, vaikų, įsipareigojimų.

Kaip atsitiko, kad verslą, kur praleidote ne vienus metus, iškeitėte į meną?

Prieš keletą metų nutariau, kad noriu dar ką nors, be darbo, veikti. Tada radau Savicko paveikslų galerijoje veikiančią dailės mokyklą. Paskui nusprendžiau, kad man reikia išgirsti specialistų nuomonę, ir savo darbus nunešiau į Dailės akademijoje rengiamą atranką, kur svarstoma, kam leisti laikyti stojamuosius egzaminus. Girdėjau, kad ten darbai vertinami griežtai. Man tos tiesiai į akis rėžiamos tiesos kažkodėl labai norėjosi. Tačiau netikėtai gavau teigiamą įvertinimą – profesorius Petras Repšys paragino stoti į akademiją. Vien tai jau buvo įvertinimas! Taip visai netikėtai ten atsiradau ir, vėlgi visai neplanuotai, pradėjau studijuoti dieniniame skyriuje.
Jei nebūčiau vėl įšokusi į kitą gyvenimą – auginti vaiko, dabar mokyčiausi trečiame kurse. Tie dveji akademijoje praleisti metai man buvo lyg atostogos, reabilitacijos klinika. Ten tikrai nerealu! Tapyba man be galo patinka. Traukia spalvos, dažai, jų kvapas. Murdyčiausi ten iki kaklo. Jei kas nors leistų, tik tapydama laiką ir leisčiau...

Stabdyti profesinę veiklą, kai ji sėkmingai klostosi, ir viską pradėti nuo studentavimo ryžtasi retas...

Nebijau ir tikiu, kad viskas įmanoma! Aišku, maksimalizmas turi trūkumų. Tačiau man nuolat norisi auksinės žuvelės ko nors prašyti... Anksčiau niekada nesvarsčiau, ar turiu dailininkės gabumų. Vyravo nuostata, kad negali būti menininkas, jei tavo tėvai ne iš meno pasaulio, nes, matyt, ir tu neturi talento. Mano dukrai Onai, kuri šiuo metu žada tapti tapytoja, kada nors bus lengviau: juk jos mama menininkė (juokiasi).
Visada skubu gyventi. Mane vargina nebaigti darbai. Todėl stengiuosi atlikti tai, ko iš manęs laukiama, kad turėčiau laisvę. Kartais atrodo, kad padariau daug, bet, būna, apima keistas jausmas, jog dar nieko nenuveikiau. Gal taip jaučiuosi, nes nepadariau to, kas būtų skirta tikrai man? Gal todėl blaškausi po tokius skirtingus gyvenimus?.. Prieš keletą metų pradėjau galvoti, ko iš tiesų norėčiau. Studijos, karjera, vaikai – viską, ko, atrodo, reikėtų, kad gyvenimas, kaip tame anekdote, būtų nusisekęs, jau turiu. Vieną akimirką pamaniau: gal galiu sau leisti daryti, ką noriu? Taigi žygius į naujus vandenis tapatinu su išsilaisvinimu nuo nusistovėjusios kasdienybės ir viltimi rasti tai, ko paleisti tiesiog nebegalėsiu.

Vadovavote verslo konsultavimo paslaugas teikiančiai bendrovei „Opportunity Development Institute“. Negi savas verslas tapo nemielas?

Neplanavau tapti tapytoja – ja tiesiog tapau. Kadangi nemėgstu nieko puse kojos daryti, mokslams atsidaviau visu rimtumu.

Kaip žinią, kad turės žmoną studentę, priėmė vyras Gediminas?

Geriausia būtų paklausti jo paties... Matyt, jis jau priprato prie pastovaus mano nepastovumo.

Kelerius metus sėkmingai dirbote modeliu. Nejaugi tada jautėtės nelaiminga?

Niekada niekas manęs nevertė kuo nors būti. Nebent aš pati save. Aukšta, liesa ilgais pirštais mergina stereotipiškai turėjo tris kelius: tapti krepšininke, pianiste arba manekene. Nežinau atsakymo, kodėl tapau modeliu. Tuo metu plaukiau pasroviui. O pasiūlymas važiuoti dirbti modeliu į užsienį mane išgelbėjo nuo galvosūkio, kurią profesiją rinktis.
Net sutrikau, kai neseniai kažkas paklausė, kaip mane pristatyti. Man neatrodo, kad kuri nors veikla pasibaigė. Jaučiuosi iki šiol esanti ir modelis, ir verslininkė...
Matyt, kažkas iš vidaus mane stumia, spaudžia. Vis dar stengiuosi išvaduoti save nuo savęs. Tikrai nenoriu nė su viena savo veikla visiškai susitapatinti. Kai pradėjau suvokti, kad esu jau įsitvirtinusi verslininkė, paklausiau savęs: nejaugi taip ir būsiu verslininkė iki gyvenimo pabaigos? Stengdamasi to apibūdinimo nusikratyti, ėmiausi naujos veiklos. Taip atsirado menas. Tačiau kol kas man menai netapo rutina – dar nereikia nuo to bėgti.
Galėčiau džiūgauti, kaip man sekasi įvairi veikla, kokia esu gabi. Iš kitos pusės, galbūt tai reiškia, kad nerandu vietos po saule? Tada ar aš kam nors reikalinga? Tikriausiai dėl tų abejonių man Dievulis dovanojo Agotą. Dabar matau, kad esu labai reikalinga ne tik jai, bet ir kitiems vaikams!

Didelė šeima – ir rūpestėlių daugiau?

Patyriau, ką reiškia turėti ir mažai vaikų, ir daug – galiu palyginti. Kai šeimoje vaikų daugiau, jie auga savarankiškesni, vienas kitam padeda.
Girdėjau svarstymų, kad gausių šeimų atžalos vienos kitas augina. Susimąsčiau: tikrai didžiulė atsakomybė jų nepadaryti auklėmis. Tačiau pasirūpinti Agota mūsų vyresniesiems nėra prievarta: jie taip džiaugiasi sesute, kad ją jau reikia nuo jų saugoti. Namai po truputį tampa mini vaikų darželiu.
Kai mūsų tiek daug, žinoma, reikia suktis. Buitis labiau vargintų, jei žinočiau, kad tai niekada nesibaigs, tačiau vaikai greitai auga. Kasdienybėje būna visko, bet reikia mokėti net ir tuo pasimėgauti.

Štai ką reiškia fizinis krūvis: neseniai gimdėte, o vėl turite manekenės figūrą!

Aš gi iki šiol manekenė (juokiasi)! Neseniai viena dizainerė kvietė pristatyti kolekcijos, bet centimetras pataria dar kelis mėnesius palaukti.

Spėjate pasirūpinti savo išvaizda?

Tai priklauso nuo prioritetų. Dabar man svarbesni kiti dalykai. Vakar buvau grožio salone – mano plaukai vėl trumpučiai, o buvau užsiauginusi iki pečių. Sakoma, kad moterys plaukus kerpasi, kai nori atversti naują gyvenimo puslapį. Šįsyk pakeitusi šukuoseną pajutau, kad to puslapio visai nenorėjau versti. Iš kirpyklos grįžau kaip per galvą gavusi. Žiūriu į naują savo gyvenimo puslapį ir neįsivaizduoju, ką su juo daryti (juokiasi). O pažiūrėkite, kokios mano rankos – tikros barbės devyndarbės!

Ilgi pirštai – gražios!

Ilgais pirštais, kaulėtos... Tačiau jas jau pamilau. Prisimenu vaikystėje ryte važiuodama į mokyklą troleibuse vis matydavau aukštą ploną moterį ilgais kaulėtais pirštais. Galvodavau, kokios neįprastos rankos, net prisibijodavau jos dėl to... Ir, įsivaizduokite, užaugusios mano lygiai tokios pat! Tik dabar pastebiu, kad jos gražios. Telieka kartoti nuvalkiotą frazę, kad reikia save mylėti.
Gerai, kad moterys puošiasi, yra pasitempusios. Tik man tas laikas dar neatėjo.

Juk jūs taip jau gyvenote!

Toks laikas visada ateina trumpam: kai reikia kur nors išeiti, greitai galiu transformuotis. Juk dirbau modeliu – pasigražinti moku, makiažą pasidarau ir be veidrodžio. Taip, kartais tenka vilkėti vakarines sukneles, bet nereiškia, kad tai – mano gyvenimo būdas. Taip, man jos patinka (juk visos esame mergaitės!), bet tokių apdarų neturiu. Gal juos kiti interesai užgožia.

Kada baigsis jūsų akademinės atostogos?

Nežinau, gal po dvejų metų. Noriu visiškai atsidėti studijoms: be didelės savigraužos, kad kažką palikau namuose, kad kažkur turiu lėkti. Nenoriu niekur skubėti. Pasimėgausiu dukros auginimu. Kiekvieną dieną mūsų namuose šventė: kai turi daug vaikų, labai linksma. Jie klega, žaidžia, iš prigimties yra labai teigiami. Mažoji ryte vos prabudusi šypsosi. Kaip gali tuo nesidžiaugti? Labai svarbu šias akimirkas matyti. Jei išskubėsi į darbus, nepajusi tos šventės. Man atrodo, kad nematyti, kaip praeina pirmieji vaiko metai, – didžiulis praradimas. Su visais vaikučiais buvau namuose iki metų. Kai augo Ona, negalėjau tų rytų, kai matau, kaip ji prabunda, keliasi, išmainyti į nieką kita. Tuomet ir negrįžau į samdomą darbą. Anksčiau ar vėliau reikia sustoti. Kai gimsta vaikas, įsižiebia žvaigždutė. Jo gyvenimas – visas kosmosas. Dabar tame gyvenime sėdžiu ir džiūgauju. Gal man po gimdymo – euforija? Gal pagaliau atėjęs pavasaris kaltas?