Jurgis Jurevičius: tai – vienintelis šansas!

Neįsižeidei pavadintas „žmogumi iš gatvės“? Vis dėlto esi diplomuotas architektas.

Per pirmą laidą jaudulys buvo toks stiprus, kad tesugebėjau išgirsti savo pavardę, pirmus muzikos akordus, paskui akyse pasidarė juoda. Į realybę sugrąžino aplodismentai. Negirdėjau, ką kalbėjo komisijos nariai, nes svarbiausia buvo publikos palaikymas. Juk laidoje šoka tiek žinomų, žiūrovų simpatijas užkariavusių žmonių. Per generalinę repeticiją porą kartų rimtai suklydau, mano partnerės Vikos (šokėja Viktorija Kunauskaitė – red. past.) piktas žvilgsnis nieko gero nežadėjo. Bet tiesioginiame eteryje viskas pavyko. Vėliau draugai sakė, kad Pauliukaitis manęs klausinėjo, ar anksčiau šokau, užsiminė, kad judesiai išduoda, jog turiu praktikos. Neturėjau mikrofono, negalėjau atsakyti, todėl tik gūžtelėjau pečiais. Pasirodo, per televiziją mano pasimuistymas atrodė taip, kad sutinku su jo teiginiu.  

Tai kaip su tais šokiais yra iš tiesų?

Mokykloje buvau atsidavęs krepšiniui, svajojau tapti profesionalu. O mama labai norėjo, kad lankyčiau šokius ir dailę, bet aš nieko nenorėjau – tik krepšinio. Kai buvau dešimtoje klasėje, pamačiau sportinius šokius. Patiko. Pamenu, buvo giminės šventė. Mamos paprašiau, kad pamokytų šokti valsą. Supratau, kad šokiai yra labai smagu, tačiau nemaniau, kad Šilutėje kažkas jų moko. Vėliau sužinojau, kad tokia galimybė buvo. Kita vertus, tuo metu jau galvojau apie studijas.

Tada nusprendei tapti architektu.

Kai supratau, kad iš krepšinio duonos nevalgysiu, susimąsčiau, kuo norėčiau būti. Nusipirkau knygelę „Kur stoti“. Atidžiai perverčiau, bet už nieko „neužsikabinau“. Po to atsiverčiau pirmą puslapį, kur buvo parašyta „architektūra“. Dėl pasirinkimo nesigailiu, sėkmingai baigiau magistrantūros studijas ir dabar nelabai įsivaizduoju, ką kita norėčiau veikti. Tiesa, su darbu dabar sunkoka: nuo rugsėjo teko palikti darbovietę.

Tai nesusiję su tavo dalyvavimu laidoje „Šok su manimi“?

Tikrai ne. Juk atėjo sunkmetis, statybų beveik nebėra, todėl ir architektams darbų sunku gauti. Galima sakyti, esu krizės auka (juokiasi). Kol kas ypač susitelkti į darbo paieškas trukdo šokiai, bet jie neleidžia „depresuoti“. Labai norėjau išmokti šokti, gavau tokią galimybę, todėl ja pasinaudosiu maksimaliai. Toks sutapimas.

Vis kartoji: „norėjau išmokti šokti“. Vilniuje tiek šokių studijų…

Prieš kokius pusantrų metų nuėjau į solo latino šokių grupę. Tarp dvidešimties mergaičių buvau vienas. Kai pastebėjau, kad mano judesiai labai moteriški – juk mokytojas mokė merginas, o ne vieną vaikiną, nusprendžiau tai baigti. Reikia pripažinti, kad mokslai šokių studijoje yra brangu ir ten greitai rezultato nepasieksi.

Eidamas į atranką žinojai, kiek laiko, jėgų ir sveikatos „greitas rezultatas“ pareikalaus? Nujautei, kad komisijos nariai tave „valgys“ kaip vilkai į kampą užspeistą kiškį?

Visa tai žinojau, nes stebėjau ankstesnius šokių projektus ir jais žavėjausi. Todėl niekam nieko nesakęs nuėjau į atranką, kuri vyko dvi dienas. Reikėjo išmokti du šokius. Per pirmus žingsnelius susijaudinau, susimaišiau. Ką daryti? Juk tai vienintelis šansas! Pradėjau improvizuoti, maivytis. Vertintojų veiduose pamačiau šypsenas. Buvau pakviestas pasirodyti antrą dieną ir sušokti taip, kaip reikia (juokiasi). Į finalą patekome trys vaikinai ir trys merginos. Tuomet šeimai ir draugams pasakiau apie savo sėkmę ir paprašiau už mane balsuoti.

Ankstesnių šokių projektų dalyviai dėl rezultatų papildomai mokydavosi pas garsius šokėjus, nemažai mokėjo už kostiumus. Kiek jūsų pora jau išleido pinigų?

Nė cento. Viktorija turi suknelių. O man, ką pasiūlo stilistės, tas ir tinka. Sambą ir rumbą pastatyti padėjo šokėjas Viktoras Šrubokas. Su juo anksčiau susipažinau viename vakarėlyje. Paprašiau pagalbos. Pasakiau, kad pinigų neturime, bet jis atsakė: draugai yra draugai. Viktoras griebė mane už ragų ir ant parketo kankino iki nugriuvimo – gulėdavau ant žemės šlapias kaip skuduras. Šito aš labiausiai ir laukiau! Šokdamas sambą jaučiausi puikiai, kol komisijos nariai pradėjo kalbėti apie mano „triusikus“. Tai įskaudino, nes atlikome sudėtingas kompozicijas. Darbo įdėjome daug, o iš komisijos gavome nepelnytai mažai taškų. Panašiai atsitiko ir su rumba. Kartą Smorigino net paklausiau: kas svarbiausia laidoje? Man – šokis. Nenoriu, kad laida pavirstų fejerverkais, o šokis būtų užmirštas. Kai matau gražiai, jausmingai šokantį žmogų, mėgaujuosi tuo. Nieko negali būti gražesnio.

Tu teisus – būtent jausmingai! Juk gražiausiai atrodo pora, kurią sieja ne tik draugiški jausmai. Ar tarp jūsų su Viktorija kažkas vyksta? Ypač kai šokote pagal filmo „Pirvini šokiai“ muziką…

Mus sieja tik draugiški ir nuoširdūs santykiai. Buvo juokingas akibrokštas per antrą laidą. Stovime aikštelėje ir stebime reportažą apie mus. Pirmą kartą! Girdime: Vika kalba, kad neturi vaikino, neva Jurgis galėtų pakviesti į pasimatymą. Iš nuostabos pasižiūrėjome vienas į kitą, bet nieko nespėjome pasakyti, nes reikėjo šokti. Štai ką gali montažas. Jeigu kas nors ima kalbėti apie mūsų santykius, pasijuokiame. Žinoma, su Vika susibičiuliavome, bet tai normalu, juk kasdien praleidžiame po keturias penkias valandas. Ir ne bet kaip, o šokdami (juokiasi).