Kotryna Kirdeikytė: kai žmogus įsimyli, nebesiklauso jokių patarimų (papildyta vasario 26 d.)

Organizuoti renginius ėmeisi per pačią krizę. Kai tavo firmos konkurentai nostalgiškai apverkia senus gerus laikus ir svarsto apie veiklos pobūdžio keitimą, tu tik šypsaisi. Esi optimistė?

Be abejo! Imtis renginių organizavimo paskatino pats likimas: dirbdama prie vieno audiovizualinio projekto Paryžiuje, sutikau Laurą Tamošiūnaitę, labai įdomų žmogų. Prancūzijoje ji gyveno ne vienus metus ir prodiusavo reklamas bei filmus. Grįžusi į Lietuvą sutikau ją antrąsyk, ir nutarėme dirbti drauge. Iki tol dirbau su šokėjais, kūriau teatro kostiumus, o su Laura tiesiog praplėčiau veiklos sritį. Prieš metus tapome renginių organizatorėmis ir dabar užsiimame įvairiausiais projektais. Mūsų kompanijoje „La Carnavale“ yra ir mano brolis Šarūnas, šokių grupė „Show Makers“, choras „Urban Voices“. Išsinuomojome erdvias patalpas sostinės centre, devintame aukšte: mums po kojomis Neris ir visas Vilnius. Čia ir vyksta viskas – nuo vaikų gimtadienių iki vyno degustacijų. Be abejo, pačios su zuikio ausytėmis nelakstome: tik rūpinamės, kad būtų surinkti visi renginio „ingredientai“.

O kur rasite klienčių – turtingų ponių, galinčių tam skirti laiko?

Ieškant klientų veikia viskas: patirtis, verslo partnerių pagalba, internetas, reklama „iš lūpų į lūpas“... Lietuva – labai maža šalis, visi vieni kitus pažįstame. Ir nė kiek nesikuklinu sakyti, kad man praverčia asmeninės pažintys.

Pajutai skirtumą, ką reiškia dirbti sau ir dirbti kitam?

Jau senokai dirbau kitam... Niekada nesakau „niekada“ – jei reikėtų, vėl tapčiau samdoma darbuotoja ir pernelyg neaimanuočiau. Bet kol kas, ačiū Dievui, to daryti nereikia, pakanka proto ir jėgų dirbti sau. Kol kas save įsivaizduoju tik renginių organizavimo srityje. Labai patinka darbas su tekstile, dizainu ir kostiumais, todėl pradėjau mokytis piešti. Visada tai mėgau, o dabar gilinuosi akademiškai – lankau dėstytojo pamokas. Netrukus su broliu ketiname pristatyti savo drabužių kolekciją.

Ir iš to šiais laikais tikrai galima išgyventi?

Stengtis reikia – neneigsiu. Lietuviai, nepabijosiu to žodžio, išlepę, juos sunku nustebinti – ir ne tik viršutinį sluoksnį... Ką nors pasiūlai, o jie suraukia nosis: „Mes tai jau matėme...“ Bet griebiamės visko, ko tik galime. Užsiimu ne tik tuo, ką mėgstu, bet ir finansiškai naudingais komerciniais darbais. Man labai smagu nuspalvinti renginį įvairiausiomis pramogomis, dizainu, atlikėjais, rūbais – tai tarsi piešinį piešti. Deja, dabar neretai pramogų atsisakoma, vakarėlyje tampa svarbiausia tik pavalgyti ir išgerti, o kitkam neužtenka pinigų. Ir prie to prisitaikome. Per krizę svarbu, kad darbai būtų skirtingi: tada neišdegus vienam, lieka kitas... Dar svarbu būti kuo įdomesniam, originalesniam: būdamas toks pat, kaip visi, šiais laikais nieko nepasieksi. Pavyzdžiui, užuot organizavusios įprastus kulinarinius kursus, pavasarį surengsime smagų kulinarinių seminarų ciklą „Meilės maistas“ su charizmatiškais virtuvės šefais, filmų peržiūromis, įdomių žmonių istorijomis, kulinarijos pamokomis, geru vakarėliu. Mūsų tema bus afrodiziakai: tikimės per maistą žmonėms įkvėpti naujų pavasarinių galių (juokiasi).

Ką veiki po darbo?

Pasiimu dukrą Urtę iš darželio ir važiuoju namo. Taip jau yra: mamos gyvenimą diktuoja vaiko režimas (juokiasi). Žinoma, jei turiu neatidėliotinų darbų ir tenka pavakaroti renginiuose, Urtę pasiima seneliai. Dabar jai ketveri: labai įdomus etapas, kai vaikas greitai keičiasi. Savaitgaliais važiuojame su rogutėmis į lauką, į vandens atrakcionų parką, kur nors skaniai pavalgyti. Žinoma, kartais ji susitinka su tėčiu – kai jis būna Lietuvoje.

Jiedu gražiai bendrauja?

Tikriausiai. Aš į tai nesikišu.

Galima pagirti Šarūną Marčiulionį, kad jis rūpinasi savo vaikais?

Rūpinasi. Mielai nusifotografuoja drauge (juokiasi).

Galbūt tu nebesi viena?

Nebesu (šypsosi). Tikrai turiu žmogų šalia savęs. Turiu draugą. Tačiau jis nėra viešas žmogus ir nemėgsta afišuotis.

Kaip į tavo draugą reaguoja Urtė?

Labai gerai. Buvo labai svarbu, kaip vaikas priims naują žmogų mano gyvenime. Ko gero – net svarbiausia... Todėl labai džiaugiuosi, kad viskas klostosi gerai. Kita vertus, įprasčiau, kad paaugliai tokiose situacijose šiaušiasi, o maži vaikai sau mielus žmones visuomet priima nuoširdžiai.

Jis tikriausiai yra pirmasis vyras, kurį pristatei Urtei? Turbūt nedaug jų esi supažindinusi su dukra...

Tikrai ne (juokiasi). Taip, jis buvo pirmasis, apie kurį Urtei pasakiau: „Tai – mamytės draugas.“

Galbūt pasikeitė ir tavo namai?

Iš Šarūno namo išsikrausčiau jau seniai. Nebuvau ištekėjusi, tad ir pretenzijų į tuos namus neturėjau. Tai buvo seniai, o kadangi dabar gyvenu ramiai ir gerai, nebenoriu apie tai galvoti. Gyvenu savo bute.

Naujų namų su kitu žmogumi dar neplanuoji?

Ne taip greitai (juokiasi).

Dabar tarp jaunų ir žavių merginų siaučia tikra krepšininkų mada. Turėtum ką patarti merginoms, norinčioms susieti savo gyvenimą su sportininkais?

Sportininkas, kaip ir aktorius, – tai profesija, nepatogi šeimai. Tie žmonės turi paaukoti save savo profesijai, o moterims tenka išmokti gyventi su vyrais, kurie visą dėmesį skiria sau ir savo pasiekimams. Viskas sukasi tik apie jį, kiek jis tegalės skirti tau laiko – tiek, daugiau neišprašysi... Ir tas laikas atimamas iš šeimos. Be to, jie dažnai keliauja, tad moterys turi išmokti būti stiprios ir gyventi savo gyvenimą.

Ant tokių profesijų žmonių „uždėjai kryžių“ visam gyvenimui?

Na, dabartinis mano draugas ne aktorius ir ne sportininkas (juokiasi). Ir ne viešas žmogus. Bet apskritai ne į profesiją, o į žmogų galima skaudžiai atsimušti...

Ir atvirkščiai: jei įsimyli, nesvarbu, ką žmogus veikia?

Būtent... Blaiviu protu bet kuriai moteriai patarčiau nesusaistyti savęs su sportininku, bet tokiose situacijose blaivaus proto nėra: kai žmogus įsimyli, nebesiklauso jokių patarimų.