Kristina Brazauskienė: turi būti tikra antrąja puse (papildyta vasario 26 d.)

Kas visą šį laiką buvo jūsų stiprybės šaltinis?

Algirdas. Artimas žmogus, kurį kasdien matai ir nori padėti. Tai suteikia labai daug stiprybės.

Koks buvo jūsų dienos ritmas, kol vyras gulėjo ligoninėje?

Kiekvieną rytą važiuodavau į ligoninę, padėdavau apsitvarkyti. Paskui kartu papusryčiaudavome ar bent kavos išgerdavome. Ką nors specialaus pagamindavau, atveždavau. Būdavo, kad ir per pietus lieku ligoninėje. Kartais Algirdo dukros pavaduodavo. O kiekvieną vakarą nuo šeštos ar septintos vakaro būtinai vėl važiuodavau aplankyti. Iki dešimtos, vienuoliktos prasėdėdavau šalia. Toks režimas nesikeitė beveik visas penkias savaites. Ir kai vyrą perkėlė į reanimaciją, kiek galėjau, buvau šalia.

Apie ką šnekėdavotės? Kaip keldavote nuotaiką?

Aišku, kad apie pasveikimą. Apie atostogas ir keliones, į kurias dar važiuosime, kai Algirdas pasveiks. Stengdavausi kalbėtis šviesiomis, šiltomis temomis.
Kai žmogus kovoja su tokiomis ligomis, paprastai tu nieko negali pakeisti. Turi tik atsiduoti gydytojų kompetencijai, jų žinioms. Gali nebent paremti morališkai: atriboti artimą žmogų nuo blogų naujienų, stengtis suteikti jaukumo, ramybės, vilties. Turi tik žvelgti brangiam žmogui į akis ir jose skaityti, ko reikia, kad jam būtų geriau, lengviau. Turi tikrąja žodžio prasme būti antrąja puse. Turi sveikti kartu.

Visą tą laiką laikraščių ir TV kanalų žurnalistai nenuilstamai skambino jums ir sekė kiekvieną prezidento sveikatos pokytį: „paguldytas į ligoninę“, „dėl kraujo užkrėtimo perkeltas į reanimaciją“, „prezidentas sveiksta“, „vėl reanimacijoje“, „išleistas namo“... Kaip jūs jautėtės tapusi savotiška atstove spaudai?

Suprantu žurnalistų darbą: jiems reikia rašyti ir rodyti. Jie iš to gyvena... Neretai per dieną būdavo dešimtys skambučių. Kartais tikrai išvesdavo iš kantrybės, nes ir taip buvo labai sunku. Suprantu: žurnalistai dirbo savo darbą, bet man tai trukdė. Atvirai pasakius, netgi alino... Tačiau gyvenimas yra visoks ir su daug kuo turi susitaikyti.

Nesinorėjo tiesiog išjungti mobiliojo ir nekalbėti?

Kartais taip ir padarydavau... Ar bent garsą pritildydavau.

Naujas ligoninės ritmas turėjo gerokai sujaukti įprastus darbus. Kam patikėjote verslo reikalus?

Darbas ir verslas, tiesą sakant, buvo paleisti savieigai. Aš labai smarkiai nuo jo nutolau... Bet dabar vyras jau namuose, jau galiu galvoti ir apie kitus dalykus, ne tik apie jo sveikatą. Nors budrumas tebelikęs: tvarkai reikalus, o viena akimi stebi vyrą (šypsosi). Žinokite, po tokių įvykių yra labai didelis noras apskritai mesti visus darbus ir būti tik su brangiu žmogumi. Tačiau realybė kitokia: ne į viską gali numoti ranka ir nesirūpinti.

Tos penkios savaitės buvo sunkesnis laikas nei tada, kai pirmą kartą išgirdote, kad vyras sunkiai serga?

Negali pamatuoti. Sunku girdėti, kad serga. Sunku matyti, kai guli bejėgis reanimacijoje... Negali išmatuoti, kas lengviau ar sunkiau. Tie, kas slaugo ligonius, yra susidūrę su tuo, žino, kaip tai sunku psichologiškai ir morališkai.

Ar ponas Algirdas – kaprizingas ligonis?

Šiokių tokių pageidavimų būdavo, bet tikrai labai nesudėtingų ir malonių. Mes viską padarydavome, ko tik jis norėdavo, atsižvelgdavome į Algirdo norus, patys klausdavome, ko pageidautų. Pavyzdžiui, užsimanė bulvinių blynų. Ir kepiau (juokiasi). Su didžiausiu malonumu! Padariau su jo mėgstamiausiu grietinės ir varškės užtaisu. Bet kokių nors ypatingų norų nebuvo. Vienintelis jo ir mano troškimas – kad pasveiktų. Kad galėtų išeiti pasivaikščioti, nuvažiuoti į medžioklę... Algirdas buvo aktyvus žmogus, toks ir liko. Vos tik grįžome iš ligoninės, namai kasdien pilni svečių ir lankytojų. Algirdas priima, kalbasi... Noras bendrauti niekur neprapuolė.

Į kiemą pasivaikščioti bent išeinate?

Kol kas dar ne. Bijome, kad neperšaltų. Dar savaitę stengsimės elgtis ir gyventi labai atsargiai.

Kaip lepinate vyrą namuose?

Turbūt taip pat, kaip ir visos mylinčios moterys savo mylimus vyrus (juokiasi).

Sunkiu metu moterys mėgsta duoti pažadus Aukščiausiajam: „Atiduočiau viską, kad tik būtų taip ir taip...“

Man atrodo, aš visą laiką stengiausi viską daryti gerai, todėl nesigraužiu, kad ko nors nepadariau, neatsisakiau dėl vyro... Man visą laiką jo norai buvo svarbiausi. Apie save niekada negalvojau, nereikalavau, kad man skirtų ypatingą dėmesį. Gaudavau jo ir neprašydama. Su Algirdu mes labai gražiai nugyvenome ne vienus metus. Mums niekada nebuvo nuobodu ir liūdna dviese pasilikus. Net negalėčiau pasakyti, ką aš dar dėl jo galėčiau paaukoti.

Artėja jūsų gimtadienis...

...oi, visai apie jį pamiršau...

Su kokia nuotaika pasitinkate?

Gimtadienius visada švęsdavau smagiai ir audringai. Bet žinau, kad šiemet taip padaryti nepavyks. Sveikinimų tikiuosi sulaukti. Su šeima, artimaisiais būtinai pasėdėsime prie šventinio stalo. Bet tyliai, ramiai... Vaikiškai – be šokių ir alkoholio (juokiasi).
Tačiau visai nenusimenu, kad šis etapas bus toks. Svarbiausia, kad būtume kartu... kad galėtume išeiti pasivaikščioti aplinkui namus... kad sveikata sugrįžtų... kad Algirdas vėl gerai jaustųsi... Ir to užtenka.