Marius Jampolskis. Mano agentas – tėtis (papildyta liepos 16 d.)
„Žmonės“
Teodoro Biliūno nuotrauka / Robertas ir Marius Jampolskiai
„Skambinkite tėčiui“, – išgirsta telefono ragelyje kiekvienas, sumanęs į koncertą, šventę ar privatų vakarėlį pasikviesti aktorių Marių Jampolskį (31). Visai neseniai jo tėtis – verslininkas ir muzikantas Robertas Jampolskis (54) – tapo sūnaus vadybininku. „Mes dviračio neišrandame, pasaulyje tai seniai nieko nestebina“, – draugiškai šypsosi abu.
„Tai buvo Mariaus idėja“, – sako Robertas. Marius nesigina: „Kažkaip savaime išėjo, sutarėm, tėtis neprieštaravo.“
Tapti reikalų tvarkytoju savo tėčiui Marius niekuomet nebūtų siūlęs, jei nebūtų žinojęs, ką jis sugeba. Vaikystėje jų namuose Kauno senamiestyje rinkdavosi geriausi šio miesto muzikantai. „Neslėpsiu, buvome labai populiarūs, – tą laiką prisimena Robertas. – Užsakymų gaudavome daugiau, nei galėdavome įvykdyti. Taigi, rinkdavau muzikantus ir dėliodavau jų maršrutus. Kartais visą naktį tai užtrukdavo, bet ir muzikantai, ir užsakovai likdavo patenkinti.“
Tapti reikalų tvarkytoju savo tėčiui Marius niekuomet nebūtų siūlęs, jei nebūtų žinojęs, ką jis sugeba.
Muzikalų sūnų tėtis keletą kartų buvo pasiėmęs drauge groti vestuvėse: „Nei aš labai traukiau sūnų į šitą biznį, nei tas biznis traukė jį. Marius tuo metu dainavo grupėje „Mink taką“. Visada tikėjau sūnaus talentu, nuo pat vaikystės. Vėliau mėginau jį nuo viso to atitraukti, patariau rinktis žemišką profesiją. Marius pamėgino, tačiau nieko nepadarysi, jei ne prie širdies... Įstojo mokytis aktorystės. Iš pradžių prieštaravau, bet kai pirmą kartą pamačiau vaidinantį, pagalvojau: „Jis tikrai geras, jis gali.“
„Tėtis – labai atsakingas ir racionalus žmogus, – pagyrų artimam žmogui negaili ir Marius. – Jei jau ką imasi daryti, visi lieka patenkinti, niekada nieko nėra pavedęs. Pavydžiu jam tų savybių.“
O štai Mariui pastaruoju metu būti drausmingam nelabai sekėsi. „Būdavo, paskambina užsakovas, o aš automobilyje, paskui per darbus pamirštu, ką žadėjęs, kyla nesusipratimų, – neslepia. – Dabar viskas kitaip. Tėtis iš ryto susako man darbų grafiką, kur, kada turiu būti, nebereikia sukti galvos.“
Robertas nesirengia sūnui primesti ar diktuoti savo valios. „Noriu padėti, o ne reguliuoti jo gyvenimą, – sako. Šyptelėjęs tęsia: – Sūnus – geros širdies, jausmingas žmogus, gal net – per geras... Marius kartais tiesiog nemoka pasakyti „ne“. O reikėtų...“
Robertas sūnų išvaduos ne tik nuo koncertų ir pasirodymų administravimo, bet ir nuo nemalonaus pokalbio apie pinigus. „Su manimi galima derėtis, su tėčiu – sunkiau“, – juokiasi Marius.
Tėčiui jis žada mokėti atlyginimą. „Juk tai – darbo kontraktas, – trūkteli pečiais, – o už darbą privalu mokėti. Net ir tuomet, kai tau dirba tėtis.“
kad jy kur velnias