Marius Jampolskis: šitame projekte suradau žmogų! (papildyta birželio 10 d.)

Pusę dviejų nakties į savo namus Vilniaus senamiestyje jis parsinešė auksinį LNK projekto „Žvaigždžių duetai“ mikrofoną. „Tėveli, buvau jį du kartus išmetęs“, – netikėtai prisipažįsta Mariaus sūnus Dovydas, kai sekmadienio pavakarę užsuku pas juos į namus. Šalia vyrų jaukia šypsena šviečia operos dainininkė Ona Kolobovaitė. Baigėsi „Žvaigždžių duetai“, baigėsi slėpynės?

Mariau, kodėl taip ilgai slėpėte savo jausmus?

Nenorėjome niekam aiškinti asmeninio gyvenimo peripetijų. Ona nebuvo mano skyrybų su žmona priežastis. Gelbėdami savo tarpusavio santykius ir santykius su vaiku, jau seniai buvome nusprendę gyventi atskirai. Taigi Aistė ant Onos nepyksta, mes gražiai draugaujame, padedame vieni kitiems. Po pasirodymo „Žvaigždžių duetų“ finale Aistė man paskambino ir pasveikino su laimėjimu. Viską pasakiau?

Esi patenkintas savo pasirodymu „Žvaigždžių duetuose“?

Man tikrai gėda nebuvo. Žinai, kodėl mums pavyko? Todėl, kad sutapo visų trijų – mano, Irūnos ir Laimos Lapkauskaitės – požiūriai. Susitiko trys darboholikai.

Juk darėte tai ne dėl pinigų?

Kokių pinigų?! Šitas projektas – vieni nuostoliai. Auksinis mikrofonas ir kelionė į Kretą jų nekompensuoja. Aš tai dariau dėl...

Ką reiškia ironiška šypsenėlė veide? Dėl ko gi?

Dėl kūrybos. Suprantu, kaip tai skamba... Bet iš tiesų galvojau apie kūrybą! Šitame projekte suradau žmogų. Seniai su kuo nors taip gerai esu jautęsis scenoje, tokio kareivio net teatre nesu sutikęs! Su Irūna galėčiau eiti į apkasus.

Iki mūsų susitikimo sunkiai galėjau patikėti, kad tarp vyro ir moters gali egzistuoti tiesiog draugystė. Dabar tikiu.

Kad ir kaip banaliai skambėtų?

Nebeskamba banaliai! Per tą pusmetį neišlindo nė menkiausios smulkmenos, dėl kurios būčiau galėjęs suabejoti jos pastangomis, punktualumu ar sugebėjimu atsiduoti scenai. Ji laikėsi tvirtai netgi tuomet, kai klysdavau. Toks profesionalumas – retas. Manau, tai – Laimos Lapkauskaitės mokykla. Laima savo mergaitėms sugeba įskiepyti begalinę pagarbą scenai. O dar pačios Irūnos savybės. Žinai, apie jos ir kitų „studenčių“ kuklumą legendos sklando. Myli jas visi – grimuotojos, scenos darbininkai, garso režisieriai, operatoriai. Jei kas Irūną mėgintų įžeisti, perkąsčiau gerklę!

Nejau per visą „Žvaigždžių duetų“ laiką nė karto ir nebuvote susipykę?

Nei susipykę, nei apsipykę, nei sunervinę vienas kito. Ėjome lyg karštu peiliu per sviestą (juokiasi).

Jūsų duetas scenoje tryško jausmais. Būta daugybės svarstymų, kas iš tiesų judu sieja...

Iki mūsų susitikimo sunkiai galėjau patikėti, kad tarp vyro ir moters gali egzistuoti tiesiog draugystė. Dabar tikiu.
Mes tikrai arėme. Repetuodavome beveik kasdien. Retsykiais važiuodavau į Marijampolę, repeticija vakare, pernakvoju, ryte – ir vėl. Kartais susitikdavome pusiaukelėje – Kaune.

Tikrai nesitikėjai pergalės?

Už galvos susiėmiau, kai pamačiau tuos 58 tūkstančius balsų! Kai dainavome paskutinę dainą, supratau, jog šį kartą nebegaliu vaidinti. Prieš dainuodami sutarėme, kad šį kartą tiek kalbų sukėlusio bučinio nebus, mes tik paspausime vienas kitam ranką ir padėkosime už tai, ką davėme vienas kitam. Viskas lyg ir vyko pagal scenarijų, tačiau pabaigoje pabučiavau Irūnai į skruostą, paskui – į kaktą, atsiklaupiau ant kelių, paėmiau už rankos. Žmonės iškart suprato, kad tai nebuvo surepetuota, kad tai, kas vyksta scenoje, – tikra.
Buvo taip gražu! Irūna sutriko, aš pats sutrikau. Nuoširdus, nesumeluotas jausmas, jautru. Nuostabi akimirka. Dėl tokių verta gyventi.

Ir vis dėlto, manau, tai jaunai merginai buvo sunku tavęs neįsimylėti?

Nereikia dėlioti į lentynėles – įsimylėjo, neįsimylėjo. Bet koks bendravimas yra be galo svarbus. Juk nieko daugiau iš tiesų ir neturime, o dvasingi tampame tik būdami vienas su kitu, tik jausdami. Visa kita – melas, niekai.
Mudu su Irūna ir dalyvavome „Duetuose“, kad sukeltume jausmą. Kai kam šiurpai bėgo, kai ką labai erzinome.

Ar tau irgi atrodo, kad žmonės pasiilgę tikrų dalykų? Apnuogintomis krūtinėmis publikos „nebepaimsi“...

Žmonės žiūri tai, ką jiems rodo. Bėda, kad televizijų prodiuseriai įsivaizduoja žiną, ko nori žiūrovai. Vos atėję į „Duetus“ pasakėme, kad esame „ne formatas“. Negali įsivaizduoti, kaip ginčijosi prodiuseriai. Reikia šou! Betgi nereikia... Gali tiesiog išeiti ir paprastai sudainuoti bernioką iš Suvalkijos lygumų.

„Žvaigždžių duetai“ tau lyg ir ledo grįžti į pradžią. Juk karjerą pradėjai Kauno popgrupėje „Mink taką“.

Tai, nuo ko pradėjau karjerą, buvo ne sąmoningas veiksmas, o paauglio noras būti scenoje. Prieš trylika metų tiesiog norėjau būti dėmesio centre, dabar reikia daugiau.

O dėmesys nebesvarbus?

Dėmesys dabar – galimybė kalbėti svarbius dalykus. Tapau pilietiškas, kiekvienas mūsų numeris „Duetuose“ turėjo socialinę poziciją.

„Duetai“ dar pakėlė tavo reitingus. Nebus per daug?

Kam man tie reitingai?! Esu aktorius, artistas, televizijos eteryje turėjau tris minutes, per kurias galėjau žmonėms parodyti savo širdį, papasakoti istoriją, kuria jie patikėtų. Kaip galėjau nepasinaudoti šia galimybe?

Gal vis dėlto esi televizijos, o ne teatro žmogus?

Aš esu menininkas. Ir tai – kur kas plačiau. Kai turi tribūną, privalai kalbėti.