Martynas Andriuškevičius: ji – mano sėkmės priežastis

Sniegu juodu grožisi tik užvertę galvas į atokiau, Granadoje, stūksančių kalnų viršūnes. Alikantėje akys įpratusios prie kitokių reginių: palmių, čia pat po langais ošiančios Viduržemio jūros, senovinės pilies.
„Inesa kiekvieną rytą prieina prie lango pasigrožėti vis kintančia jūros spalva ir neleidžia užtraukti užuolaidų net vakarais – palydime saulę į kalnus. Kiekvienąkart vis kitokia pašvaistė nusidriekia“, – apie Alikantės gamtos grožį Martynas pasakoja vaizdžiai ir jautriai, pabrėždamas detales. Kitaip ir būti negalėtų: juk didžiausias jo pomėgis – fotografija. Jos, tiesa, niekada nesimokė, bet daug skaito, sklaido ir studijuoja albumus, laisvalaikį leidžia fotografuodamas.
Inesa, su kuria susipažino Jungtinėse Valstijose, Čikagos lietuvių restorane „Kunigaikščių užeiga“, į aukštaūgio sportininko gyvenimą įnešė pilnatvės ir ramybės. Mylimas ir mylintis, visko turintis, sėkmingai rungtyniaujantis pajėgioje Ispanijos ACB lygoje, – skambėtų lyg sėkmės istorija. Tačiau Martyno kelias ne toks paprastas ir tiesus.

Svajoja apie rinktinę

Kuo galėjo susidomėti greičiau nei bendraamžiai išstypęs Kauno vaikis? Žinoma, krepšiniu. Pateko į savo amžiaus vaikinų rinktines, netrukus – ir į „Žalgirį“, ten treniruotėse turėjo tuo pačiu kamuoliu dalytis su Arvydu Saboniu, kuris iki šiol Martynui yra vienas iš krepšinio idealų. Nuo 2005-ųjų bandė laimę anapus Atlanto, pajėgiausioje pasaulio lygoje – NBA. Jaunutį, vos devyniolikos, ir tuomet laibą lietuvį keli klubai mainė tarpusavyje, galiausiai išsiuntė sutvirtėti į žemesnę lygą – NBDL, Dakotos „Wizards“ ekipą. 2006-aisiais per treniruotę Martynas susikivirčijo su komandos draugu, po jo smūgio griuvo ir trenkėsi galva į grindis. Diagnozė skambėjo žiauriai: smegenų sukrėtimas, įtrūkusi kaukolė, didelė hematoma kairėje smegenų pusėje. Kai JAV medikai svarstė, ar sportininkas galės kvėpuoti, kalbėti, nors kiek judėti, šis nė kiek nedvejojo: greitai pakils ir žais krepšinį dvigubai pajėgiau nei iki tol.  

Manau, neverta eikvoti energijos praeities ar ateities sprendimams svarstyti – gyvenu šia diena ir stengiuosi ją praleisti taip, kad rytojus būtų tik geresnis.

Taip ir atsitiko! Pranokęs didžiausių optimistų lūkesčius, Martynas gijo neįtikėtinai greitai. „Pasekmių nejaučiu. Tik begalinį norą gyventi ir žaisti krepšinį. Bet esu atsargesnis, dažniau stengiuosi nuspėti pavojingas situacijas ir mėginu jų išvengti, – prisipažįsta 2007-aisiais iš Amerikos į Europą grįžęs sportininkas. Pritapti buvo lengva: – Čia iškart galėjau įsikurti namuose. Nes išvykos rungtynės ir kelionė į abi puses trunka dvi dienas. O ten, būdavo, – ir dvi savaites. Džiaugiuosi, kad esu ACB lygoje, nes aplink – stiprūs žaidėjai, kiekvienas mačas – aukšto lygio. Kol kas negalvoju apie Ameriką. Sunkiai dirbu, kad kuo labiau patobulinčiau žaidimą ir padėčiau komandai iškovoti pergalių. Na, o svajonėse, žinoma, – Lietuvos rinktinė. Atstovauti jai man būtų didžiulė garbė.“

Kalbama, kad nuo bandymo labai jaunam įsitvirtinti JAV Martyną atkalbinėjo pats Sabonis. Tačiau vos pora centimetrų už garsiausią visų laikų Lietuvos krepšininką žemesnis vaikinas nepakluso. Šiandien nesigaili: „Padariau klaidą? Manau, neverta eikvoti energijos praeities ar ateities sprendimams svarstyti – gyvenu šia diena ir stengiuosi ją praleisti taip, kad rytojus būtų tik geresnis. Na, o Amerika... Ten iš nepatyrusio vaikino tapau savarankišku vyru, susipažinau su įdomiais žmonėmis, jie privertė į gyvenimą pažvelgti kitaip. Dabar esu nepalyginti geresnis krepšininkas nei tada, kai išvažiavau.“

Piršlybos saulei tekant

Iš JAV gautų pirmųjų didelių honorarų Martynas įsigijo prabangų visureigį. Tuoj spaudą apskriejo žinia, kad anksti iš tėvų namų išvažiavusiam jaunuoliui smagu taškytis doleriais. Paklaustas apie tai, jis purto galvą: pinigų niekada neleido vėjavaikiškai: „Niekur nepuolu stačia galva, rimtai į jokį verslą nesu įdėjęs, bet turiu nemažai ateities planų. Ką konkrečiai veiksiu baigęs žaisti krepšinį? Būsiu geras tėvas! Labai norėčiau daryti tai, kas patinka, ir tokią galimybę suteikti savo vaikams. Ateityje visus planus derinsiu taip, kad būtų kuo geriau šeimai. Niekada nesureikšminau pinigų kiekio – svarbu, kad jų užtektų vaikų ateičiai ir ramiai senatvei užtikrinti.“

Šeimos planai, žinoma, susiję su Inesa. „Susipažinę pusmetį buvome tik draugai, kurie kartais susitikdavo pas bendrus bičiulius, kol sykį nusipirkome lėktuvo bilietus tuo pačiu reisu skristi į Lietuvą. Ten ir įsimylėjome... Paskui mano karjeros posūkiai viską sudėliojo taip, kad iškart ėmėme gyventi kartu. Pirmus metus ji praleido „ant lagaminų“ ir kelionėse Čikaga–Alikantė–Čikaga. Netrukus abu nutarėme, kad reikia būti drauge, vienoje vietoje. Ir tai – geriausias kada nors priimtas sprendimas. Po kartu praleistų metų santykiai tik gerėjo. Abu daug kalbamės, juokiamės, keliaujame. Drąsiai sakau, kad ji – mano sėkmės priežastis“, – kalba Martynas.

Didelis vyras nepabijojo atrodyti sentimentalus, kai pernai rudenį saulei tekant kalno viršūnėje esančioje koplytėlėje piršosi mylimajai. Iš jaudulio pamiršo surepetuotą tekstą, todėl improvizavo. Šio įvykio sujaudinta Inesa vis tiek neatsiminė, ką jis kalba. Tik linktelėjo: „Taip, taip.“ Jau kitą dieną atsitokėjusi pora ėmė planuoti vestuves. „Turime puikią vedybų planuotoją. Ji – mūsų rankos ir akys Lietuvoje“, – Martynas leidžia suprasti, jog šventė, kuriai rengti Inesa skiria daug laiko ir energijos, vyks būtent jų gimtinėje, kurioje pastaruosius kelerius metus vieši tik vasaromis.

Išsiilgusi mama sūnaus ir būsimos marčios čia visuomet laukia su gardžiausiomis vaišėmis. „Bėda ta, kad cepelinai man, kaip kitiems sportininkams, nerekomenduojami. Pavalgau lietuviško maisto, o kitą dieną einu su mama į parduotuves ir produktų perkame abu, – šypsosi pasakodamas. – Statyti šeimos namo Kaune taip ir nepradėjome. Pristigau laiko. O dar – krizė. Bet viskas į gera išėjo. Sesė išsikėlė į Vilnių, susilaukė sūnaus Adomėlio, toliau studijuoja universitete. Mama iš Kauno išsikraustė į sostinę jai padėti.“
 

Žavi, kad ir ką darytų

Martynas Alikantėje gyvena griežtu profesionalaus sportininko režimu: pusė dešimtos ryto – treniruotė, apie pietus važiuoja namo – valgo, ilsisi, penktą vakare – antra treniruotė. Po jos grįžta devintą valandą. Vakarieniauja ir prieš vidurnaktį stengiasi užmigti. Dieną prieš rungtynes – lengvesnė treniruotė, vadinamasis pamėtymas. Ilsisi dažniausiai pirmadieniais, po svarbių mačų. Toks ritmas Marty arba Martinezu („turiu visus taisyti ir aiškinti, kad tai – vardas, ne pavardė“) Ispanijoje šaukiamam Martynui labai patinka.

Ir gyvenimas čia patogus: nuo namų iki treniruočių salės darda apie pusvalandį: „Žiūrint, kiek žioplių pasimaišo kelyje. Šiame mieste vairuotojai – vieni prasčiausių kokius tik esu matęs pasaulyje. Kita vertus, jie toleruoja vienas kitą. Labai retai išgirsti pypinant. Tokie tokius supranta...“
 

Džiaugiasi, kad tai pačiai komandai atstovauja ir Mindaugas Katelynas. „Smagu, kad šalia yra tėvynainis. Galime pasišnekėti gimtąja kalba. Pastaruoju metu pas Mindaugą po rungtynių dažnai susieiname. Iš Mursijos, esančios vos už 70 kilometrų nuo Alikantės, atvažiuoja ten žaidžiantis Tomas Delininkaitis. Pirmais metais Ispanijoje tiesiog gatvėje susipažinau su dar vienu lietuviu. Iki šiol bendraujame. Kartais, kai Inesa kepa kalakutą arba triušį, į svečius pasikviečiame lietuvių porelę arba jos teniso kompaniones su antrosiomis pusėmis: estę su draugu ispanu, rusų porelę, amerikiečius iš komandos. Įsijungiame „Guitar Hero“ kompiuterinį žaidimą – imame dvi gitaras, būgnus ir rengiame karaokės vakarą“, – pasakoja.

Beje, Inesa namo kartais grįžta vėliau nei mylimasis. Ji intensyviai žaidžia lauko tenisą, šoka Lotynų Amerikos šokius, lanko jogą, pilateso treniruotes. „Kiekvieną dieną ji apsčiai patiria įspūdžių. Svetimoje šalyje pati, be niekieno pagalbos, prasiskina kelius. Mane tai žavi. Kaip ir jos noras nuolat ką nors veikti“, – kol kalba apie Inesą, Martynas nesiliauja šypsotis. Ji – būtent tai, ko talentingo, puikius duomenis turinčio krepšininko gyvenime stigo iki pilnos laimės.

Martynas Andriuškevičius: tik faktai

•    Gimė 1986 metų kovo 12 dieną Kaune.
•    Ūgis – 218 centimetrų.
•    2002-aisiais kaip profesionalas pradėjo žaisti Kauno „Žalgirio“ jaunimo komandoje.
•    2004–2005 metais atstovavo „Žalgiriui“.
•    2005–aisiais NBA naujokų biržoje Orlando „Magic“ pašaukė 44-uoju numeriu. Netrukus po mainų atsidūrė Klivlande ant „Cavaliers“ suolelio, paskui pateko į Čikagos „Bulls“, vėliau buvo išsiųstas į žemesnę lygą – NDBL.
•    2006 metų gruodžio 21 dieną sunkiai susižalojo po kivirčo su Dakotos „Wizards“ komandos draugu amerikiečiu Awvee Storey.
•    Nuo 2007-ųjų rungtyniauja Ispanijoje.