-50% metinei prenumeratai. Velykų dovana!
Prenumeruoti

Martynas Pocius. Neturiu kuo skųstis

Su Lietuvos nacionaline vyrų krepšinio rinktine besitreniruojantis Martynas Pocius (24) nudžiunga, kad kalbėdamiesi sporto temą bandysime aplenkti. Tik kaip tai padaryti, kai visas jo gyvenimas sukasi apie krepšinio kamuolį?!
Martynas Pocius ir Tara Davison
Martynas Pocius. / Nuotrauka iš asmeninio albumo
Temos: 1 Martynas Pocius

Malonus besišypsantis vaikinas turi ir smagių asmeninių naujienų: vasaros pradžioje susižadėjo su amerikiete Tara Davison (23).

Prieš metus iš Amerikos grįžai su mergina ir šuniuku. Kur jie dabar?

Tara – JAV, o anglų kokerspanielių veislės Ellie – pas mano mamą. Kol man su rinktine nežinomybė, draugė vieši pas savo tėvus. Ji visą krepšinio sezoną su manimi gyveno Kaune.
Beje, esame sužadėtiniai! Vasaros pradžioje buvome nuvykę į Djuką pasimatyti su draugais ir, kur susitikome, ten ir susižadėjome – universitete. Gal ir susituokti ten pavyks. Tačiau vestuvių datos dar nenustatėme. Niekur neskubame. Ir taip esame kartu. O kitus mažus gyvenimo žingsnius išsiaiškinsime pamažu.

Būsi dar vienas krepšininkas, vedęs amerikietę.

Matyt. Taip kartais gyvenimas pakrypsta. Niekada nemąsčiau, nesvajojau ir nesitikėjau, kad taip atsitiks.
Su Tara susipažinome Djuko universitete, kur ji studijavo mediciną, aš – tarptautinius santykius. Mudu suvedė bendri draugai ir sportas. Aš žaidžiau krepšinį, ji – futbolą. Studijuodami sportininkai daugiau bendrauja tarpusavyje, nes vieni kitus geriausiai supranta.

Tara net sutiko su tavimi važiuoti gyventi į Lietuvą.

Kai po ketverių metų universiteto krepšinio komandoje ieškojau, kur rungtyniausiu toliau, buvome numatę įvairių variantų. Agentas sakė, kad gali pasitaikyti Italijos ar Ispanijos klubas. Tara juokdavosi, kad į Lietuvą tikrai nevažiuos. O atsitiko taip, kad kontraktą pasirašiau su „Žalgiriu“! Tačiau čia draugė pritapo. Kai išvažiuoja į Ameriką, pasiilgsta Lietuvos.

Grįžęs į Lietuvą pajutau, kad čia kai kas kitaip. Amerikoje atrodo, kad kasdienis gyvenimas – be problemų. Ten žmonės bendrauja kitaip – su šypsena.

Kaip tau pačiam sekėsi po šešerių metų aklimatizuotis gimtinėje?

Iš kurios pusės pažiūrėsi... Krepšinis ten ir čia – visai kitoks. Universitete per metus sužaisdavau apie trisdešimt rungtynių, o su „Žalgiriu“ – beveik tris kartus daugiau. Labai didelis skirtumas. Pavargau ir fiziškai, ir morališkai.
Kalbant apie paprastą gyvenimą, važiuodamas į Kauną nežinojau, kaip ten jausiuosi, nes esu vilnietis. Tačiau pripratau ir ramiai gyvenu. O kai turiu laisvą minutę, su Tara lekiame į Vilnių, aplankome tėvus.

Mokytis į Ameriką išvažiavai beveik vaikas. Kaip tave, vienturtį, tėvai išleido?

Ir manęs visi to klausdavo, ir aš tėvų (juokiasi). Matyt, jie norėjo, kad man būtų kuo geriau. Dėl to, nors galbūt ir bijojo, išleido į Ameriką, neparodė, kad jaudinasi. Man pasisekė: ten patekau į labai geras sąlygas ir viskas sėkmingai susiklostė.

Tačiau dabar, kai rungtyniauji Lietuvoje, mama, matyt, be galo laiminga?

Žinoma! Kai gyvenau už Atlanto, ne taip dažnai mane matydavo. Tai dabar lepina, kiek tik gali. Maistu – ypač (juokiasi).

Amerikoje prabėgo galbūt turiningiausi – studijų – metai. Pasiilgsti tos šalies?

Taip, tai buvo smagus laikas. Pasibaigus krepšinio sezonui tikrai norėjosi nuskristi susitikti su draugais. Nesakau, kad suamerikonėjau, bet šiek tiek perpratau tą kultūrą. Grįžęs į Lietuvą pajutau, kad čia kai kas kitaip. Amerikoje atrodo, kad kasdienis gyvenimas – be problemų. Ten žmonės bendrauja kitaip – su šypsena. Toks jausmas, kad nuolatos vieni kitiems linki sėkmės. Čia visi paskendę savose bėdose. Nepeikiu Lietuvos. Tiesiog skiriasi šalių kultūra.

Per metus šypsena tau nuo veido nedingo!

Nedingo. Aš visada šypsausi. Toks jau esu. Nėra ko liūdėti (juokiasi)!

Nors esi patyręs skaudžių nelaimių.

Iš tiesų, esu pergyvenęs daug... Stengiuosi viską pamiršti ir eiti tolyn.

Matyt, visų pirmaą kartą sutiktų žmonių akys nejučiomis krypsta į kairę tavo ranką, kuriai trūksta viduriniojo piršto...

Dažnai žmonės tai pastebi. Anksčiau dėl rankos kompleksuodavau, stengdavausi ją slėpti. Tačiau trauma nutiko seniai, ją jau pamiršau. Adaptavausi ir apie tai nebegalvoju.

Man tėtis visada kaldavo į galvą, kad jei kas nors nutinka, teks dirbti dvigubai daugiau, užsispirti ir siekti savo tikslo dar smarkiau. Tuo visą gyvenimą ir vadovaujuosi.

Nuo tos tragiškai pasibaigusios darbų pamokos, kai frezavimo staklės tau sužalojo ranką, praėjo dešimt metų.

Gal... Neskaičiuoju. Penktokas ar šeštokas tada buvau...

Tikriausiai dabar tarp tavo laisvalaikio pomėgių nėra meistrystės?

Tikrai ne! Nėra taip, kad prisibijočiau, negalėčiau į tokias stakles žiūrėti, bet netraukia.
Apskritai kam nors daugiau, be krepšinio, per sezoną nelabai lieka laiko: juk dusyk per dieną reikia treniruotis. Spėju nebent išeiti pasivaikščioti su šunimi, su Tara nueiti į kiną ar biliardo, boulingo pažaisti.

Didžiausias pomėgis – krepšinis?

Jis – ir pomėgis, ir darbas – visas gyvenimas. Duok Dieve, kad dar ilgai nuo jo nepavargčiau.

Kada pradėjai treniruotis?

Oficialiai – nuo aštuonerių. Tada ėmiau lankyti Šarūno Marčiulionio krepšinio mokyklą. Tačiau mano tėtis Gintaras Pocius – krepšininkas, tad šiame sporte buvau nuo mažens. Žiūrėdavau, kaip jis rungtyniauja, ir treniruotėse šalia bumbsėdavau kamuoliu. Iki šiol jis – ir daugiausia kritikuoja, ir labiausiai morališkai palaiko. Tėtis man ir autoritetas, ir treneris, mokytojas. Visada stumdavo vienu žingsniu būti priekyje, daryti daugiau. Taip išliko iki šiol. Gerai tokį užnugarį turėti.
Mama Jūratė Pocienė – lengvaatletė, senelis Anatolijus Pocius – disko metikas. Sportininko kraujas manyje teka (šypsosi).

Ne vieną traumą ir operaciją yra atlaikiusios ir tavo kojos. Tačiau toliau sėkmingai rungtyniauji, treniruojiesi su nacionaline rinktine! Esi laimės kūdikis?

Man tėtis visada kaldavo į galvą, kad jei kas nors nutinka, teks dirbti dvigubai daugiau, užsispirti ir siekti savo tikslo dar smarkiau. Tuo visą gyvenimą ir vadovaujuosi. Jei kelyje pasitaiko kokia nors duobė, turiu dėti dar daugiau pastangų, kad iš jos išlipčiau ir įrodyčiau, ką galiu.

Nebūna nevilties akimirkų, kai galvoji, kad gali nepasisekti?

Kai nelaimė įvykdavo, gal silpnumo akimirkų būdavo. Galvodavau, kaip reikės vėl pradėti ropštis iš tos duobės. Tačiau po truputį, žingsnis po žingsnio, pradedi ir išsikapanoji. Šiandien jaučiuosi laimingas: ir su sveikata viskas normaliai, ir žaidžiu krepšinį. Darau tai, kas malonu, ir už tai dar gaunu pinigų (juokiasi)! Ir asmeninis gyvenimas sėkmingai klostosi. Tikrai neturiu kuo skųstis! 
 

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įsirenkite šildymą oras–vanduo ir gaukite kompensaciją net iki 70 proc.
Reklama
Kas svarbu įrengiant biurą: keturios interjero dizaino tendencijos
Reklama
Pavasario savaitgaliams ar atostogoms – laikas pajūryje: ne tik pailsėsite, bet ir sustiprinsite sveikatą
Reklama
Norintiems investuoti į NT projektų plėtrą – kaip išsirinkti projektą pagal paskirtį?
Užsisakykite 15min naujienlaiškius