Raimondas Paulas: laimi tas, kas sukuria šlagerį
Publikuota:
2010 rugsėjo 3d. 14.38
/ „Žmonės“
Mariaus Žičiaus nuotrauka / Raimondas Paulas.
„Maestro, galima jūsų autografą“? – dažnai girdi garsus kompozitorius, pianistas ir populiarių dainų autorius, buvęs Latvijos kultūros ministras Raimondas Paulas (74). Jis visai nenustemba, kai autografų prašytojas priduria: „Mano mamai“ arba „Mano močiutei.“ Tos mamos ir močiutės anais laikais būtų tikrai nualpusios, jei prieš save būtų pamačiusios visoje „plačiojoje tėvynėje“ skambėjusių šlagerių autorių. Ir vieną geidžiamiausių ano meto vyrų.
Vos vienam vakarui atvykote į Lietuvą. Tik tam, kad sugrotumėte keletą savo dainų šlagerių festivalyje. Jus taip lengva pasikviesti?
Birutė (festivalio „Palanga 2010“ organizatorė, dainininkė Birutė Petrikytė – red. past.) moka įkalbėti. Šiaip aš dabar retai kada pajudu iš Rygos. Suskaičiavau, kad Šventoji – ne taip toli, taigi, ėmiau ir atvažiavau.
Na, ir ką galvojote klausydamasis lietuviškos popmuzikos?
Akivaizdu, kad jūsiškė išgyvena tokį pat sudėtingą laiką, kaip ir mūsiškė, latviška. Jaunimas dainuoja angliškai, bet kokia kaina nori patekti į Didžiosios Britanijos, Amerikos rinkas. Tai jų teisė, žinoma, bet kokia nauda iš to nacionalinei estradai?
Tačiau Jūrmaloje juk vyksta festivalis, kuriame skamba vien tik rusų kalba?
Ir jūs apie tą patį?! Neneigiu, Jūrmala – tai Rusijos popscena, Rusijos rinka, Rusijos televizija. Jei kas įsivaizduoja, kad Vakaruose mūsų labai laukia, tegu nurimsta – nelaukia. O štai Rusijoje dar galime prasimušti.
Visada buvau šalininkas, kad atlikėjai dainuotų gimtąja kalba. Nacionalinį savitumą būtina išsaugoti. Ir aš visą gyvenimą dainas rašiau latvių kalba. Man pasisekė, kad daugelis jų buvo išverstos į kitas kalbas.
Ir todėl dabar galite nesijaudinti dėl pinigų, nes sukūrėte keletą, kurios mums itin įstrigo į atmintį?
Na taip, galiu iš to gyventi. Ir netgi visai neblogai (šypsosi). Galima pragyventi ir iš vienos dainos, jei tikrai pataikei į dešimtuką. Kaip man buvo su tomis nelaimingomis „Milijonu raudonų rožių“.
Visada buvau šalininkas, kad atlikėjai dainuotų gimtąja kalba. Nacionalinį savitumą būtina išsaugoti. Ir aš visą gyvenimą dainas rašiau latvių kalba. Man pasisekė, kad daugelis jų buvo išverstos į kitas kalbas.
Kodėl „nelaimingomis“?
Na, juk jų – per daug! Visą laiką per daug buvo... Tos „…rožės“ netgi Japoniją pasiekė. Popmuzikoje laimi tas, kuris sukuria šlagerį. Publika laukia tokių dainų. Ir publika lemia, kodėl viena daina tampa hitu, o kita – ne. Yra buvę: parašau dainą, man ji labai patinka, atrodo, rimtas reikalas, o, štai sugroju, matau, kad neina. Nė nesvarstydamas išbraukdavau tokią iš repertuaro.
Išduokite, kaip parašyti hitą...
Aš nežinau! (Juokiasi.) Kolegos, kurie negali manęs pakęsti, šaiposi: na, ir kas? Tik du akordai tos tavo dainos! Sakau: tu imk ir pamėgink, jei manai, kad taip lengva. Kodėl visas pasaulis atlieka Verdi kūrinius, juk ten irgi – du ar trys akordai? Tai paslaptis. Yra tokia moteris Consuelo Velázquez, parašiusi puikią dainą „Bésame Mucho“. Toji daina jai uždirbo milijonus, nors nieko daugiau šita pianistė per gyvenimą ir nesukūrė. Visi visada laukia populiariausių dainų, naujos retai kam įdomios. Laima Vaikulė man sako: „Jei koncerte nepadainuoju „Dar ne vakaras“, vadinasi, koncerto nebuvo (juokiasi).
Ar tiesa, kad atlikėjai, dainuojantys jūsų dainas, tampa gerais bičiuliais, draugais, o kartais – netgi dar artimesniais žmonėmis.
Na, nebuvo Ala Pugačiova mano meiluže, nebuvo (juokiasi)! Nors tokių kalbų prisiklausydavau nuolat. Atlikti dainą – tik darbas. Pats paprasčiausias darbas.
Žmonėms atrodo kitaip... Juk į dainą sudedate visą savo širdį, nejau lengva ją imti ir atiduoti kitam?
Jūs per daug rimtai žiūrite į kūrybą. Kai tėvai man atveda jauną mergaitę, sakau jiems: „Tik nekiškit į tą pelkę savo vaiko! Ar jums negaila?!“ Betgi jie lyg apsėsti, nori namuose matyti žvaigždę. Kodėl jie nesusimąsto, kad vaiko gyvenimas nebus rožėmis klotas, – tragedijos, duobės, bedugnės, nesėkmės, skrydžiai ir žiaurūs kritimai... Išeisiu į sceną ir tapsiu žvaigžde! Ak, kaip tai neteisinga!
Mūsiškiai televizijos kanalai, kaip ir jūsiškiai, tikriausiai meistriškai kuria vienadienes žvaigždes.
Nejau manote, kad labai talentingas žmogus be televizijos negalėtų tapti populiarus?
Nieko nebus! Baisu, bet – ne.
Ar turite mokinių?
Na, beveik visi Latvijos dainininkai perėjo pro mano rankas. Tik nieko nepamanykite, ne tiesiogiai (šypsosi).
Pas mus sakoma: ne per rankas, per lovą...
Juokaujate?! Latvija – tokia maža, iškart kiltų skandalas. Kai sovietų laikais dirbau Latvijos filharmonijoje, rašydavau dainas daugybei dainininkų, mes kartu pasirodydavome koncertuose. Dabar gyvos muzikos išvis nebelikę. Restoranuose jos nebegroja, varjetė – nepopuliaru. Kurgi dėtis muzikantams?
Ir kur jūs dedatės?
Savo pasirodymus rengiu labai retai. Man patinka kartą per mėnesį groti su simfoniniu orkestru. Tai – mano stilius. Jūs tik pagalvokit, kaip atrodyčiau šalia populiarios šių dienų žvaigždės. Tiesiog juokingas senukas!
Tikriausiai esate kviečiamas į Rusiją, groti privačiuose garsenybių vakarėliuose?
Nevažiuoju aš į juos! Neseniai siūlė groti Dubajuje, kažkoks rusų milijardierius rengė pokylį. Galėjau uždirbti didžiulius pinigus, bet atsisakiau, tai – principo reikalas. Koncertas geroje salėje, prie gero rojalio – mielai prašom.
Šį vakarą šalia jūsų – dvi jaunos moterys...
Tai mano dukra Anet ir anūkė Monique Yvonne. Pirmą kartą anūkę pakviečiau kartu, tegu pasižiūri. Norėjau smagios kompanijos, juk namo teks grįžti naktį. Anūkė beveik nekalba latviškai, mano dukra ištekėjusi už dano. Monique mokosi specialioje mokykloje, svajoja apie mokslus Prancūzijoje, taigi – viso gero!
Aš nesu dainininkas, aš – instrumentininkas. Tokiems – lengviau. Alkoholio išvis nevartoju jau daugybę metų. Nors kažkada gėriau... Ir dar kaip! Prisimenu, Vilniuje, netgi gatvėje...
Nejau seneliui negaila?
Atvirai? Aišku, kad gaila. Šią vasarą dalyvavau keleriose vestuvėse. Žinote, jose jau niekas latviškai nebekalba – tik angliškai. Kodėl? Todėl, kad dukra arba sūnus tuokiasi su velnias žino kuo!
Girdėjau kalbų, kad jūs savo dukrai griežtai uždraudėte rinktis sceną...
Ačiū Dievui, ji manęs paklausė. Į sceną kelias labai sunkus. Džiaugsmo jis neteikia. Ypač moteriai...
Ką jūs pats tame kelyje praradote?
Aš praradau... Aišku, kad praradau! Jei būčiau buvęs rimtesnis, baigęs konservatoriją būčiau galėjęs padaryti pianisto karjerą. Tik užmečiau... Orkestras, lengvoji muzika... Kiek daug visko aš mačiau, tūkstančius sudaužytų likimų. O kiek draugų palaidojau! Ir alkoholis, ir narkotikai...
Norite pasakyti, kad kūrybos žmogui sunku gyventi?
O jūs kaip manote? Kodėl tiek daug žvaigždžių susipainioja su narkotikais, nugrimzta į depresiją, žudosi?
Kaip jūs išlaikėte? Kaip jums pavyko?
Aš nesu dainininkas, aš – instrumentininkas. Tokiems – lengviau. Alkoholio išvis nevartoju jau daugybę metų. Nors kažkada gėriau... Ir dar kaip! Prisimenu, Vilniuje, netgi gatvėje...
Su kuo?
Tuojau pasakysiu. Anuomet gatvėje turėjome keletą dėžių vyno, buvo gal 1960-ieji. Mus saugojo milicija, o mes gėrėm, gėrėm, paskui šūkavome ir rėkavome. Su jūsiškiu kompozitoriumi Benjaminu Gorbulskiu. Puikiai atsimenu tas audringas dienas (valiūkiškai pamerkia akį). Tačiau nuo 1962-ųjų – nė lašo, visiškai.
Ar blaiviam – lengviau?
Suprantate, jei charakteris toks, kad vakare išgėręs ryte jau nebegersi, tai gal viskas ir nieko, išplauksi. Tik štai aš tokio užsispyrimo neturiu. Buvo laikas, kai gulėjau dugne. Laimė, pavyko atsikelti.
nedainuokite uzsienietiskai, o paciam rusu kalba ne uzsienietiska? po gelezine uzdanga pasidare gimta?