Raimondas Rumšas. Dar nesijaučiu senas! (papildyta rugpjūčio 13 d.)

Ką televizija turėjo pasiūlyti, kad sutiktum dalyvauti tame šou?

Mane Lietuva seniai matė – noriu, kad nepamirštų (juokiasi). Iš tiesų reklamos man nereikia. Dviračių sporte karjera baigėsi. Norisi save išbandyti kitoje srityje. Gal ir įtampos pasiilgau.
Galvojau apie atostogas, norėjau grįžti į Lietuvą, nes beveik metus nebuvau. Žmonos žinia, kad esu pageidaujamas televizijos projekte, sukėlė norą išmokti šokti. Man patinka muzika, gražu, kai kiti šoka.

Dviratininkų varžybose nebedalyvauji?

Šiemet vienose pasirodžiau... Norėjau padėti draugui, bet aš finišavau trečias, o jis – gal dešimtas (juokiasi). Neatmetu galimybės, kad galbūt kitąmet mėgėjiškai palenktyniausiu daugiau.

Šiuo metu dviračius nurungė šokiai?

Šokti, kaip ir kitų plastiškų dalykų, aišku, būtų lengviau išmokti jaunystėje. Nes laikas bėga, o kūnas, raumenys, jei nelavini, rambėja. Tačiau dar nesijaučiu senas! Prieš šešerius metus per Italijos televiziją žiūrėjau šokių projektą „Šok su žvaigžde“, kuriame dalyvavo mano treniruočių draugas dviratininkas Mario Cipolini. Buvo malonu stebėti šokantį dviratininką. Galbūt jam trūko plastiškumo, bet jis šoko!

Kai tave pakvietė lietuviška televizija, prisiminei kolegą?

Pirma mintis buvo: „Ir Cipolini šoko.“ Pamaniau, būtų įdomu pabandyti ir man, o bičiuliai, šeimos nariai labai palaikė. Atsirado tik viena problema – kaip Italijoje palikti namus, ūkį – du šunis (juokiasi). Tačiau radome, kas rugpjūtį, kol mūsų nebus, tuo pasirūpins.
Rugsėjį Edita su vaikais grįš į Italiją, nes atžaloms prasidės mokslo metai. Mūsų mažiausiajam – Renatui – rugpjūčio trisdešimtąją sukaks šešeri. Jis eis į pirmą klasę.

Rugsėjo pirmąją sūnaus nepalydėsi į mokyklą?

Tik nuotraukose tą įvykį pamatysiu... Italijoje vaikai mokyklą pradeda lankyti ne rugsėjo pirmąją, o pirmą rugsėjo pirmadienį. Tikslesnes mokslų pradžios ir pabaigos datas nustato pačios mokyklos.

Šokiai išskirs šeimą?

Manau, tik trumpam. Gal Editai bus galimybių kokiam savaitgaliui atskristi į Lietuvą.

Jei priėmei tokį iššūkį, vadinasi, turi laisvo laiko?

Pastaruoju metu daugiau būnu namuose. Šeima didelė, yra ką juose veikti. Rasa lanko hiphopo pamokas, bet galvoja apie rimtesnio sporto treniruotes. Abu vyresnieji sūnūs pasirinko dviračių sportą, priklauso jaunučių grupei. Jiems neblogai sekasi.
Kartais visi vykstame pažiūrėti, kaip Raimondas ir Linas lenktyniauja.
Neliūdžiu. Nesijaučiu nuskriaustas. Man labai patinka tėčio vaidmuo. Jauniausią sūnų gal daugiau aš auginau negu Edita.
Pastaruoju metu ir pats pasitreniruoju. Stengiuosi nors penkis kartus per savaitę išvažiuoti dviračiu. Ne dėl rezultatų – dėl sveikatos. Jaučiu, kad po poros valandų ant dviračio jaučiuosi fiziškai daug aktyvesnis.

Iš tiesų reklamos man nereikia. Dviračių sporte karjera baigėsi. Norisi save išbandyti kitoje srityje. Gal ir įtampos pasiilgau.

Anksčiau esi pasakojęs, kad padedi Italijoje lietuviams susirasti mašinų.

Šiek tiek tarpininkauju, vertėjauju ir dabar.

Pagrindinė šeimos maitintoja šiuo metu – žmona? Jai Kaune priklauso vaikiškų prekių parduotuvė „Adoro“.

Daugiausia – ji. Turime santaupų. Šiek tiek gyvename iš jų, galvojame, ką veiksime toliau. Manome, kad šį laiką reikia ramiai išlaukti, išgyventi. Nemanau, kad dabar būtų tikslinga kibti į naują verslą. Metus ar dvejus reikia palūkėti, pagyventi susispaudus. O per tą laiką gal apsispręsiu, kuo užsiimti. Gal tapsiu treneriu. Italai siūlė būti dviratininkų komandos rengėju, sporto direktoriumi. Tačiau nesijaučiu toks brandus, kad ką nors panašaus daryčiau, – pačiam dar norisi pedalus paminti (juokiasi).

Kaip sekasi mokytis šokti?

Repetuojame dvi savaites. Valso programą jau parengėme. Pradžia, aišku, sunki. Dviratininko raumenys dirba kitaip nei šokėjo. Be to, mindamas dviratį auniesi sportinius batelius labai kietu padu, o šokėjų avalynė elastinga, reikia išmokti žengti tai nuo kulno, tai nuo pirštų...
Jaudulio yra... Jo užtenka ir sportuojant, ir šokant ar lipant į sceną. Visi esame žmonės. Negalime būti bejausmiai – tai neįmanoma.

Kaip sutari su partnere?

Rūta Ramanauskaitė – profesionali šokėja. Rami, jauna, graži.

Edita jaunutės šokėjos kompanijos tau nepavydi?

Nėra ko pavydėti! Mūsų šeimyninis biudžetas – septyniolika metų. Per tiek laiko ji turėjo mane pažinti (juokiasi).

Kad turėtum su kuo šokti ir vėliau, to meno teks mokytis ir sutuoktinei?

Būtinai būtinai! Jei man gerai seksis, ir pats Editą kiek nors pamokysiu.
Kiekvieną savaitgalį įvairiuose Italijos miestuose vyksta šventės – savotiškos gegužinės – ir visada baigiasi šokiais. Gražu pažiūrėti, kaip valso, tango – bet kokių šokių – žingsnelius moka ir jauni, ir brandaus amžiaus žmonės. Ten kartais patrypiame ir mes.

Gal tokia mano dalia

„Ne vienas manęs klausė, kaip leidžiu vyrui dalyvauti tokiame šou, – stebėdama, kaip Raimondas ir jo partnerė rengiasi fotosesijai, prasitarė sportininko žmona Edita Rumšienė (36). – Tačiau manęs niekas neklausė. Esame suaugę žmonės ir sprendimus priimame patys.“

Palyginti su tuo, kiek metų Raimondas įtemptai sportavo, tie keli mėnesiai, kuriuos šoks, – vieni niekai!

Galvojau apie tai. Gal tokia žmonų ar mano dalia: sėdėti namuose su mažais vaikais ir leisti sportuoti, siekti karjeros. Kai jau atrodė, kad sulaukiau kulminacijos, kai vyras pagaliau šeimoje, pamačiau, jog aš vėl turiu būti namuose, o jis turi veiklos!

Prieš kelerius metus, kai sugalvojai Lietuvoje kurti verslą, tave išleido vyras.

Išleido, bet su įvairiomis sąlygomis. Be to, tai buvo darbas, o šokiai – malonumas. Nors dabar jam reikia įdėti labai daug darbo, sūrus prakaitas vis tiek būna nuplautas didelio džiaugsmo.
Jei verslą būčiau galėjusi daryti taip, kaip įsivaizdavau, daug kas būtų buvę kitaip. Tačiau esu ir mama, žmona – nespėju visko aprėpti, todėl parduotuvės reikalai liko primiršti.

Moteriai šeimoje tenka daugiau vaidmenų?

Nežinau, gal tik mūsų šeimoje vyrai save labiau realizuoja, jiems tenka moterų parama ir palaikymas.