Rasa Kulytė: „Nesu lėlė, kurią galima vartyti, kaip panorėjus“ (papildyta vasario 17 d.)

Paskutinis lašas, išsekinęs jos kantrybę, buvo neseniai pasirodžiusi televizijos laida, kurioje Rasa buvo apibūdinta kaip savo kūną pardavinėjanti turtingų vyrų sugulovė. Mergina jau susirado advokatą. „Tai – netiesa, protu nesuvokiamas pažeminimas ir visiškas pasityčiojimas“, – Rasa nelengvai renka žodžius į telefono ragelį.

Buvusi manekenė ir grožio konkursų laimėtoja, turinti aukštąjį dailės pedagogės išsilavinimą, Romoje gyvena jau šešerius metus. Vis pasikartojančio purvo pliūpsnio iš gimtosios Lietuvos ji sulaukia nuo to laiko, kai prieš metus buvusio Italijos premjero Silvio Berlusconi slapta klausomuose pokalbiuose įsipainiojo ir lietuvės vardas.

„Aš jį iš tiesų pažįstu, dirbau jo rinkimų štabe, dalyvavau bendrose vakarienėse, mano vaikinas Stefano yra jo bičiulis ir rėmėjas“, – aiškino Rasa, bet Lietuvos žiniasklaidai buvo patrauklesnis kitoks jos portretas – gražias moteris itin mėgstančio Berlusconi favoritės, slaptų orgijų dalyvės, elitinės palydovės. Tokias apkalbas dar labiau pakurstė paviešinti pono Berlusconi banko sąskaitų duomenys: paaiškėjo, kad jis buvo dosnus dailių merginų rėmėjas. Sumą, prilygstančią 800 tūkstančių litų, jis pervedė ir Rasai Kulytei.

Laidos kūrėjams labiausiai rūpi ne ji ir ne aš. Jiems svarbiausia – pasinaudoti Berlusconi pavarde: tokiu būdu iškart pritraukiama daug žiūrovų.

– Rasa, ar šis Italijos žiniasklaidos paviešintas faktas – tiesa?

– Faktas yra faktas. Neneigsiu – taip buvo, tačiau aplinkybės buvo visai kitokios, nei įsivaizduoja žurnalistai. Tai – labai asmeniški finansiniai dalykai, kurių neketinu viešinti: esu privatus asmuo, nesijaučiu privalanti dėl to teisintis, man tai per žema. Banko sąskaitų paviešinimas mane pribloškė: buvo pažeistos mano teisės. Tačiau, kad ir kaip ten būtų buvę, vien šis faktas tikrai neleidžia daryti išvados, kad aš pardavinėju savo kūną! Tiesą sakant, net nemanau, kad kas nors už parsidavinėjimą gautų tokią didelę sumą. Man tai atrodo absurdas. Tai – netiesa, ir noriu imtis teisinių priemonių, kad tai įrodyčiau.

– Televizijos laidoje „LT aistra“ tavo pavardė vėl nuskambėjo ne pačiame gražiausiame kontekste...

– Buvau apstulbusi, kai paskambino apsiašarojusi mama ir nupasakojo laidos turinį. Būdama priblokšta ir įpykusi dar nuo ankstesnių žiniasklaidos puolimų, ji į daug ką reaguoja perdėtai jautriai. Tačiau ir aš, pasižiūrėjusi laidos įrašą internete, tikrai nenudžiugau. Kaip galima valkioti žmogaus pavardę, neturint jokių faktų ir įrodymų? Ką konkretaus gali apie mane papasakoti kažkokia laidos herojė, kuri manęs net nepažįsta?..

– Tu iš tiesų nepažįsti laidos herojės – buvusios „Olialia“ mergaitės Vaidos Rudytės, kuri buvo pristatyta kone kaip tavo bičiulė?

– Ne! Pirmąsyk ją matau. Išklausius jos gyvenimo istoriją, man jos, žinoma, pagailo: daili mergina, o gyvenimas šitaip nenusisekė, patyrė mylimojo smurtą, nepriteklių... Dabar ji, suprask, pagaliau rado džiaugsmą, nes gyvena Italijoje, dirba naktiniame klube striptizo šokėja, gerai uždirba, turi vaikiną ir yra labai laiminga. Tiesą sakant, anokia ten laimė – šokti nuogai aplink stulpą striptizo klube...

Bet, matyt, žmonių vertybės yra skirtingos. Kalbant apie mane, buvo nupieštas graudus paveikslas: gražios lietuvaitės važiuoja ieškoti laimės į Italiją, bet laimė čia ne visuomet tokia, kokią jos įsivaizduoja rasiančios. Štai Vaida surado savo laimę, o aš, atseit, ne, ir man tenka parsidavinėti... Pasakojimas susuktas taip gudriai, kad teisiškai sunku prie herojės prikibti: daugelį teiginių ištaria ne ji pati, juos perpasakoja žurnalistė.

Herojė pasakoja žinanti, kaip slaptuose Italijos klubuose susirenka po keliasdešimt panelių, ateina Berlusconi, atsiveda daug turtingų vyrų, jie į merginas rodo pirštais ir atsirenka patinkančias, jas nusiveda ir daro, ką nori... Tik niekaip nesuprantu: kuo čia dėta aš? Taip, tokių dalykų vyksta, ko gero, visais laikais ir visame pasaulyje, bet tai neturi nieko bendra su manimi!

– Kaip manai, kodėl laidos herojė į savo pasakojimą įvėlė ir tave?

– Akivaizdu: laidos kūrėjams labiausiai rūpi ne ji ir ne aš. Jiems svarbiausia – pasinaudoti Berlusconi pavarde: tokiu būdu iškart pritraukiama daug žiūrovų. Net laidos anonsas buvo peržiūrėtas kur kas daugiau kartų nei kitų laidų: kiti nebuvo tokie skambūs... Štai kur esmė. Tačiau dėl kažkieno tuščių ambicijų man ir mano šeimai tenka išgyventi nepelnytą smūgį. Prieš keletą dienų mirė mano močiutė, šeimoje – gedulo nuotaika, jau ir taip visi jaučiamės blogai, o čia dar mums pažeria šitokių dalykų...

– Bandei ieškoti teisybės?

– Parašiau tai merginai gana oficialų laišką. Mandagiai pasakiau, kad aš jos nepažįstu ir nesuprantu, kodėl mano vardas turėjo nuskambėti toje laidoje. Parašiau, kad tikrai nesuvokiu nei jos tikslo, nei prasmės – kuo aš su tuo susijusi?.. Laišką baigiau pabrėždama, kad imsiuosi oficialių priemonių įrodyti, jog visa tai, ką ji apie mane pasakė blogo ir žeminančio, yra visiška netiesa. Ji atsiliepė labai greitai, akivaizdžiai susijaudinusi, ir pamėgino viską paneigti: „Aš nesuprantu, apie ką tu kalbi, nesu Lietuvoje, nemačiau tos laidos...“

Suprask – ji net nežino, ko prikalbėjo. Matyt, išsigando... Aš ant jos nepykstu – man jos labiau gaila. Tačiau prašau suprasti ir mane: prieš kurį laiką vienoje televizijos laidoje jau graudenosi kažkokia buvusi „Olialia“, kaip ji su vaiku Italijoje kone badu mirė, bet vis tiek neparsidavinėjo, o štai kitos lengvabūdės lietuvaitės, tarp jų ir aš, žiūrėkite, parsiduoda... Tada nurijau skaudų gumulą ir nutylėjau, bet kai šįkart prabilo kita „Olialia“ mergaitė – nebegaliu tylėti!

– Kilo minčių iškelti bylą?

– Aplinkiniai labai skatina tai daryti. Beje, ir pats Berlusconi man labai primygtinai pataria kreiptis į teismą. Jau turiu dvi advokatų pavardes. Noriu surasti teisybę, kad ir kiek man tai kainuotų. Tik bijau, kad tos paieškos nebūtų beprasmiškos: kiek žinau, Lietuvoje žmogaus teisės nėra gerai apsaugotos. Nenoriu įžeisti tavo profesijos, bet Lietuvos žiniasklaidos etiką iš tiesų smerkia daugelis žymių žmonių ir užsienio politikų. Išsilavinę žmonės žino mūsų šalies istoriją, žino, kaip sunkiai išsikovojome savo kalbą ir laisvę, ir aš pati visuomet didžiuojuosi savo gimtine.

Lietuvoje įžūliai viešinami nepatikrinti faktai, knaisiojamasi privačiame gyvenime, peržengiamos visos etikos ribos.

Tačiau Lietuvoje įžūliai viešinami nepatikrinti faktai, knaisiojamasi privačiame gyvenime, peržengiamos visos etikos ribos. Kažkas nesuvokiamo: šiais laikais, demokratinėje valstybėje... Prisiminus visus atvejus, kai lietuviškoje žiniasklaidoje buvo paminėta mano pavardė, darosi akivaizdu: tai yra absoliutus ir piktybinis manęs žlugdymas, mano šeimos viešas pažeminimas. Didžiausią šoką patyriau, kai sykį viename dienraštyje buvo išspausdintas straipsnis apie tris žymiausias Lietuvos prostitutes.

Aš buvau įvardyta kaip viena iš jų... Tai buvo toks smūgis, kad nemoku apsakyti. Man ir mano šeimai tenka iškęsti psichologines ir fizines pasekmes: sirgau depresija, gėriau raminamuosius, mano mama į darbą eina nuleista galva, jai gėda prieš kolegas mokytojus, ji labai išgyvena – ir už ką? Kodėl?

– Tik sunku suvokti: kaip tu iki šiol ištvėrei nesikreipusi į advokatus?

– Tai – mano charakterio bėdos. Aš greitai supykstu, bet pyktis greitai praeina, mano pozityvumas jį nužudo. Mąstau truputį kitaip nei bendroji masė. Nors jaučiuosi labai įžeista, man vis dar atrodo, kad ką nors laimėti gyvenime galima tik gerumu. Gintis puolant, kovoti alkūnėmis – man tai atrodo žema. Tačiau man labai gaila mano šeimos. Lietuvoje pažįstu daug žmonių, kur kas labiau žinomų negu aš ir kur kas labiau nukentėjusių.

Jie guodžiasi: „Mes visi jau seniai esame išvartyti, išmėsinėti, iš mūsų išsityčiota, bet juk visiems taip būna, šiais laikais tai normalu...“ Aš niekada neteigsiu, kad tai normalu. Turiu gyvenimą ir be Berlusconi skandalų. Esu asmenybė, o ne tuščia lėlė, kurią galima vartyti, kaip panorėjus. Atvykusi į Romą iš savo mažutės Palangos, jaučiuosi daug ko pasiekusi.

Gimtąją šalį aš palikau visų pirma dėl meilės, o ne dėl to, kad siekiau lengvesnio gyvenimo. Vis dar draugauju su tuo pačiu vyru: vasario 14-ąją buvo jau septyneri metai.

– Ką tu dabar veiki Italijoje? Kaip gyveni?

– Gimtąją šalį aš palikau visų pirma dėl meilės, o ne dėl to, kad siekiau lengvesnio gyvenimo. Vis dar draugauju su tuo pačiu vyru: vasario 14-ąją buvo jau septyneri metai, kai mudu su Stefano kartu. Tiek daug... Net pradėjome galvoti: gal jau reikėtų vaikelio? Dabar – apsisprendimo metas. Tariamai artėjanti pasaulio pabaiga tikrai verčia susimąstyti: lengviau atsikvėpsiu, kai šie metai baigsis (šypteli). Tebedirbu farmacijos ir kosmetikos salone, dalyvauju užsienio parodose, kosmetikos pristatymuose, bet nesieju savo ateities su grožio pramone.

Ją sieju su menu – neseniai vėl pradėjau tapyti. Išsiverčiau lietuvišką universiteto diplomą į italų kalbą, ketinau studijuoti magistrantūroje, bet kol kas susilaikiau, nes nustebino studijų kaina. Noriu, kad mano specializacija būtų mados rinkodara, kad galėčiau dirbti žinomuose mados namuose. Tačiau studijos kainuoja apie 15 tūkstančių eurų, o trunka tik penkis mėnesius, taigi dar pasvarstysiu. Mados pasaulis mane labai traukia.

– O aktorystė?

– Aktorystė man irgi labai įdomi. Neseniai italų penktajame kanale pasirodė televizijos filmas „Karštas kraujas“: šešiasdešimtieji, cigarai, pistoletai, moterys... Šeštoje dalyje vaidinu vieną iš pagrindinių veikėjų – šokėją, kuri įsimyli donžuaną. Didžiuojuosi tuo vaidmeniu, tai buvo didelė ir svari patirtis. Tikrai esu daug pasiekusi savo jėgomis: niekas gyvenime nieko nepakloja po kojomis vien todėl, kad esi į Italiją atvykusi graži užsienietė, viskas prasideda nuo paprasčiausių darbų ir didelio noro tobulėti. Ir aš tikrai nesu nusipelniusi patyčių.