Suprantu, kad gydytojo etika neleidžia kalbėti apie savo pacientus, bet gal papasakosite, kaip jums pavyko palenkti į save tokius išrankius kaip buvusi Sylvesterio Stallone žmona Brigitte Nielsen, buvusio JAV prezidento Geraldo Fordo šeima, garsius JAV bankininkus ir milijonus skaičiuojančius verslininkus?
Amerikoje medicina – verslas, turi suktis, nes sąlygos blogėja. Tai prieš 2008-uosius buvo rojus... Palm Springse žiemą pilna žmonių, daugybė turi antrus, trečius namus: kino žvaigždės, Billas Gatesas, „Microsoft“ kompanijos vadovai, prezidento Fordo ir dainininko Franko Sinatros šeimos... Čia tikras rojus, šilta kurortinė vietelė, kur net keturi prezidentai susirenka pažaisti golfo.
Ir vis dėlto, kokia yra sėkmingo verslo pradžia? Vien gerai operuoti juk neužtenka?
Amerikoje negali daryti klaidų. Dar labai svarbu bendrauti su pacientais. Jei tavo klinikoje jie jaučiasi lyg savo šeimoje, gali tikėtis, kad grįš dar ir dar kartą. Mes „žaidžiame ir Europos korta“ – amerikiečiams patinka daktarai iš Europos. Sako, kad mes šiltesni, mokame žmogų sutikti, pakalbinti, paglostyti. Amerikiečiai gydytojai tokiais „niekais“ neužsiima.
Plastinė chirurgija – sunkus biznis. Neabejoju, ir Lietuvoje, ir Amerikoje. Nėra taip paprasta suvokti, paciento galvoje – fanaberijos ar jis tikrai žino, ko nori.
Tai ko gi nori Amerikos moterys?
Kuo arčiau Holivudas, tuo labiau žmonės stengiasi išlikti jauni.
Ar taip gali būti, kad ateina ir sako: noriu būti panaši į Gwyneth Paltrow?
...o mano lūpos būtų kaip Angelinos Jolie, užpakalis – kaip Kim Kardashian. Mes nuolat tai girdime. Kai kurių norus galime įgyvendinti, kai kurių – ne. Nusiurbiame riebalus, leidžiame visokias injekcijas, lyginame raukšles, didiname ir mažiname krūtis, priauginame plaukus, gražiname pilvus, užpakalius, atliekame vaginalines operacijas. Iki 2008-ųjų mano pacientai buvo daugiausia žmonės iš vidurinio sluoksnio, bet aš laiku persiorientavau.
Ir tapote žvaigždžių chirurgu?
Nuo 2008-ųjų mūsų kompanija vadinasi „EuroLift“. Dabar jau turime ne vieną kliniką ir vis atidarome naujų. Noras tapti moderniems pasiteisino. Greita, neskausminga ir labai geri rezultatai – štai, kas pas mus vilioja žmones. Nuo paprastų amerikiečių iki bilijonierių!
Kartą mano administratorė, kalbėdamasi su pacientu, pasakė: „Mūsų daktaras labai mėgsta lėktuvus.“ „Aš turiu lėktuvą“, – jis prasitarė. Kiek vėliau, jau savo kabinete, klausiu: „Girdėjau, skraidote nuosavu lėktuvu? Kaip įdomu!“ „O, taip, – jis man sako, – tai prancūzų reaktyvinis „Falcon Jet“.“ O juk jo kaina prasideda nuo 50 milijonų dolerių. Po dviejų savaičių, kai išoperavau tą žmogų ir jo žmoną, pas mane ateina kita pora. Įsikalbame, papasakoju apie tuos, kurie leidžia sau „Falcon Jet“, jie šypsosi: „Mes tokias „Jet’as“ tris turime!“ Pasirodo, milžiniško banko prezidentas ir jo žmona... Paklauskit, kaip jie mano klinikoje atsirado? Operuotis bilijonieriaus žmonai pasiūlė jos žirgyno darbuotoja. Ne taip seniai ji pas mane lankėsi jau antrą kartą – atlikau veido tempimo operaciją. Kai grįžusią namo pamatė bosė, iškart paklausė, kas darė operaciją. Po dviejų savaičių jie jau buvo pas mane. Nuo rezultatų daug kas priklauso, tikrai...
Ponas Billas Gatesas dar nebuvo užsukęs?
Dar nespėjo, bet žada, girdėjau (juokiasi)! Tikrai negaliu jums atskleisti savo pacientų pavardžių, bet mes turime gerą reklaminį šūkį – operuojame ir žvaigždžių šeimas, ir tokius paprastus, kaip tu ir aš!
Tiems paprastiems, neabejoju, daro įspūdį premjerų, prezidentų ir Holivudo žvaigždžių pavardės?
Jos retsykiais praslysta be mūsų žinios...
Ar jums kartais pavyksta prisikalbinti garsenybes, kad papasakotų, ką ir kaip darė jūsų klinikoje?
Net nemėginame to daryti! Mūsų pacientai dažniausiai registruojasi svetimomis pavardėmis. Nelabai domiuosi Holivudo personomis, bet mano administratorės, žiūrėk, jau ir šnabždasi: „Daktare, ar jūs žinote, kas tas žmogus iš tiesų yra?!“
Amerikoje plastinės operacijos seniai nebėra tabu?
Žmonės nori atrodyti tobulai nuo plaukų, veido, intymių vietelių iki kojų pirštų galiukų. Gal dėl to, kad vis rečiau mylisi tamsoje?
Girdėjau, pas jus atvažiuoja ir gražuolių iš Lietuvos?
Gandai plinta greitai (juokiasi)... Reklama iš lūpų į lūpas – pati geriausia.
Bet kaip jums turėtų būti neįdomu, juk pažįstate moteris nuo galvos iki kojų.
Yra gražūs kūnai ir negražūs. Ir į vienus, ir į kitus stengiesi žiūrėti be jokių emocijų.
Jūs visada sau galite „pasidaryti“ idealią moterį?
Aš – ne Dievas! Mes tik galime artėti prie idealo.
Ar plastinių operacijų esate daręs savo žmonai?
Procedūrų – taip, tačiau į chirurginius įsikišimus ji žiūri konservatyviai. Kaip ir daugelis lietuvių, beje. Nors jauni pasiturintys žmonės jau keičia požiūrį. Išvaizda jiems – labai svarbi.
Vadinasi, kai sužinosiu, kad pas jus lankėsi lietuvės, galėsiu manyti, jog...
Jos šį tą iš Amerikos jau parsivežė (šypsosi).
Ar dar gerai prisimenate, kokia buvo pirmoji jūsų diena Amerikoje?
Pirmą kartą atvykau 1983 metais. Buvo sunku įsivaizduoti, kad pavyks, bet pavyko. Vilniuje susipažinau su Amerikos lietuve, ji buvo atskridusi į lietuvių kalbos kursus. Grįžusi namo atsiuntė man iškvietimą. Aišku, valdžia niekur neišleido. Padėjo tėvas: jis tuo metu vadovavo Santariškių Širdies chirurgijos centrui, paskambino vienam to meto partijos funkcionieriui, kurį operavo. Išvykau dviem mėnesiams, o prabuvau devynis. Čia visi drebėjo, kad negrįšiu. Jei tuomet būčiau pasilikęs, dabar sėdėčiau nieko neveikdamas Nidoje ir rūkyčiau cigarus.
Pervažiavau per geriausias Amerikos klinikas, per žymiausius universitetus, daug dirbau, susipažinau su daugybe žmonių. 1988 metais išvažiavau antrą kartą. Kai atkūrėme nepriklausomybę, Santariškių klinikoje jau turėjau savo plastinės chirurgijos centrą. Pirmasis Lietuvoje pradėjau daryti krūties rekonstrukcijos operacijas, riebalų nusiurbimus, tačiau ekonomika smuko žemyn ir apie grožį tuo metu visi galvojo mažiausiai. O man – stažuotė Duke universitete. Po jos ruošiausi grįžti į Lietuvą, jau ir daiktus su žmona buvome išsiuntę, bet atvažiavome į Palm Springsą. Vasario mėnuo, visur sniegynai, o čia – palmės, rolsroisai važinėja, tikras rojus. Pasirašiau metų kontraktą su pačia geriausia klinika. Ir štai – jau dvidešimt praėjo...
Kokį vardą per tuos dvidešimt metų užsidirbote?
Amerikoje konkurencija – baisi. Niekas niekam gerų žodžių čia nesako, vieni kitų nemyli. Niekam nepatinka, kai atvykėlis staiga atsipjauna didžiausią gabalą torto ir dar kremą nulaižo. Šoka visi kaip žiurkės, nori gerklę perkąsti, kraują išgerti (juokiasi). Teko tai patirti... Tada pasisamdai armiją advokatų ir giniesi. Kai gauna į dantis, nurimsta, o tu įsitvirtini.
Išgyventi dvidešimt metų „nesuvalgytam“ tokiame mieste kaip Palm Springsas – didelė pergalė.
Pasakojote, kad nuo pirmos dienos iki dabar jums reikia labai labai sunkiai dirbti. Ar nuolatinė įtampa ir darbas kalti, kad iširo jūsų šeima?
Tikrai, mudu su žmona jau kurį laiką gyvename atskirai. Amerikoje dažnai taip atsitinka, kad per darbus žmonės pamiršta save. Aš trejus metus mokiausi Las Vegase. Žmona nusprendė nevažiuoti, su vaikais liko Palm Springse, o ilgas nebuvimas kartu daro savo...
Kartais mes daug aukojame dėl vaikų...
Ir pamirštame savo santykius. O juk gėlė nelaistoma vysta...
Vadinasi, jūs pasinėrėte stačia galva į darbą ir visai neturite asmeninio gyvenimo?
Turiu! Mėgstu tenisą pažaisti, kalnuose paslidinėti, pabėgti į savo namą prie ežero, kur atsigauna siela.
Rimtai, išduokite, ar profesinė etika jums leidžia merginti patinkančią pacientę?
Profesinė etika neleidžia to daryti biure. Ne biure gali merginti, gali draugauti. Žinoma, tai nepageidautina, bet... Lygiai tas pats, kaip ir tarnybiniai romanai. Darbą ir malonumus nėra paprasta suderinti.
Bet juk daug kas mėgina...
Ir man taip yra buvę. Priimi darbuotoją, ji padaro karjerą, užauga iki vadovės, tampa asmenine drauge, o paskui – konfliktas ir viskas griūva. Ir darbo santykiai, ir asmeniniai, o ji pati dingsta su visa informacija ir mano pinigais. Jos visos kažkodėl nori kuo greičiau ištekėti, susilaukti vaiko. Kai įvykiai klostosi ne pagal jų planus, puola į kraštutinumus.
O pats, kartą pamėginęs, tikriausiai puolate ne taip karštai?
Tikriausiai, kad esu atsargesnis.
Gal ir metai – nebe tie?
Tie! Aplink mane – vien jauni žmonės. Todėl ir pats tampi, kaip jie, jaunesnis.
Kalbu ne apie trumpus romanus, o apie rimtus ryšius, vedybas.
Kai kartą nudegi, elgiesi atsargiau: tikrini, provokuoji, „tempi gumą“, žiūrėk, anksčiau ar vėliau viskas apsiverčia ir pasirodo, ko žmogus iš tiesų tikėjosi. Kartais moteris – tokia pasiaukojanti, kad, atrodytų, dėl tavęs nuo tilto nušoks, po metų tas pasiaukojimas dingsta.
Na, Lietuvoje mes tokias moteris vadiname „barakudomis“...
O, Amerikoje mes jų irgi turime. Yra restoranai, klubai, kur jos renkasi, – pigūs drinkai, geras maistas, daug turtingų žmonių.
Savaitgaliais mes baliavojame! Einame į klubus, šokame. Kai mano tėvai atvažiuodavo į Ameriką, nuvesdavau juos, kur renkasi vyresni. Buvo apstulbę – senukai šoka, duodasi. Tai Lietuvoje penkiasdešimtmečiai pradeda karstus pirktis ir sukneles laidotuvėms siūtis, o Amerikoje apie senatvę jie nekalba ir negalvoja.
Vyriausiai mano pacientei – devyniasdešimt dveji, neseniai jai veido patempimą atlikau.
Holivudas padarė savo – plauna smegenis nuo vaikystės: būsi negraži, niekas tavęs į darbą nepriims. Ir tikrai – mano klinikoje dirba visos jaunos merginos. Viena yra vyresnė, bet aš jai veido patempimo operaciją padariau, – atrodo lyg dvidešimtmetė. Savo darbuotojas iš pradžių operuoju, o paskui samdau (juokiasi).
O apie savo grožį ką galite pasakyti?
Viena kita procedūra – užsimiršti kartais ir neskiri tam tiek laiko, kiek derėtų. Botoksas, veido valymai, lazeriukas – kas eis pas apkiautusį daktarą numintais batais?
