Talentingasis Marius Petrauskas: „Ariu juodai...“

Į namus Degaičių kaime Telšių rajone Marius tąkart parsigavo tik paryčiais. Tolimas kelias, o dar prie vairo sėdintis draugas pasiklydo Vilniuje ir niekaip nerado jūros link vedančio kelio.

„Draugę radau miegančią. Iškart griuvau į lovą“, – juokiasi. Dar prieš finalą išsikrovė telefonas, kai jį įsijungė, pasigirdo nepaliaujamas pypsėjimas: Marius gavo per šimtą žinučių, tiek pat buvo praleista skambučių. Prisėdus prie kompiuterio vėl laukė apgultis: socialiniame tinkle „Facebook“ daugiau kaip šimtas gerbėjų siūlėsi į draugus... Akimirksniu šlovė užgulė su visais savo džiaugsmais ir trūkumais.

Tokį aplinkinių dėmesį Marius jau yra patyręs. Prieš penkerius metus sužibėjo muzikiniame realybės projekte „Dangus 2“, prasibrovė iki superfinalo. Atrodė, kad teliko griebti siūlomas galimybes ir jomis pasinaudoti. Bent jau interviu žurnalistams žadėjo, kad liks Vilniuje ir bandys kabintis į pramogų pasaulį. „Nepavyko“, – dabar tik atsidūsta. Žybtelėjo televizijos ekrane ir grįžo į gimtuosius Telšius. Į „Lietuvos talentų“ sceną žengė kaip Degaičių kultūros centro meno vadovas, vadovaujantis vaikų, merginų, moterų vokaliniams ansambliams ir liaudiškos muzikos kapelai „Grįžolė“. Darbas – tik puse etato, o tai reiškia per mėnesį gaunamus keturis šimtus litų.

„Ariu juodai, net ir kaime už tokią sumą neįmanoma pragyventi“, – neslepia. Pasiūlymo pamėginti sėkmę televizijoje sulaukė iš buvusių „Dangaus“, o dabar „Lietuvos talentų“ prodiuserių. Neatsisakė ir... stebimas tūkstančių žiūrovų braukė ašaras.

– Jausmų nė nebandei slėpti – ašaros bėgo upeliais...

– Jau prieš pasirodymą vos nepradėjau bliauti. Žiauriai bijojau. Įpratęs dainuoti visokias čiastuškes, o čia laukė rimta daina.

Dar nuo kokių šešerių septynerių metų su tėčiu grodavau vestuvėse, baliuose. Iki šiol taip užsidirbu. Iš algos nepragyvenčiau.

– Žiūrovų širdis sugraudino ir tavo prisipažinimas, kad skiri dainą pernai anapilin iškeliavusiai sesei. Jau po pergalės internete pasipylė pikti komentarai, kad taip rinkaisi pliusus.

– Aš tik atvirai pasakiau, kaip jaučiuosi. Neveidmainiavau. Esu šeimoje vyriausias. Augau su broliu ir seserimis dvynėmis. Dovilė pasaulį išvydo pirmoji, iškart po gimimo jai buvo nustatytas cerebrinis paralyžius. Gal gimdymo trauma... Pernai mirė, jai buvo keturiolika. Drauge su pora metų jaunesniu broliu padėjome auginti dvynes. Ne tik sveikąją, bet ir negalios paliestą.

Dovilė buvo prikaustyta prie lovos, sėdėjo tik pririšta. Kiek vėliau paaiškėjo, kad beveik akla. Mokėjau ją ir pamaitinti, ir prižiūrėti. Galėjau pavaduoti mamą. Kai grįždavau namo pavargęs, be nuotaikos ar blogai jausdamasis, atsiguldavau greta Dovilės, apsikabindavau ir nežinau, kas įvykdavo, bet atrodydavo, kad ji traukte ištraukia tą blogą nuotaiką... Palengvėdavo. Nežinau, kaip tai galima paaiškinti.

– Viešai užsiminei ir apie kitą neseną skaudų praradimą – draugė neišnešiojo užsimezgusios gyvybės...

– Netyčia prasitariau per visą tą savo jaudulį. Jau po to krimtausi.

– Gyvenimą su muziką susiejai nuo vaikystės?

– Tėvas – chorvedys, mama – renginių režisierė. Vaikystėje grojau fortepijonu, vėliau muzikos mokykloje – klarnetu, įstojau į Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatoriją. Iki diplomo pritrūko kelių mėnesių. Artėjant egzaminams atsirado per didelė įtampa. Gal ir buvo minčių grįžti, bet...
Dar nuo kokių šešerių septynerių metų su tėčiu grodavau vestuvėse, baliuose. Iki šiol taip užsidirbu. Iš algos nepragyvenčiau.

Mėginsiu įrašyti dainų albumą, aparatūros pirksiu. Investuosiu, kad galėčiau užsidirbti daugiau.

– Pavojinga profesija, juk visi sodina prie stalo, vaišina...

– Darbas yra darbas. Nesėdu. Aišku, gyvenime visko būna ir pasitaiko, bet ilgainiui ateini į protą.

– Tikriausiai galėtum ilgai pasakoti apie žemaitiškų vestuvių ypatybes. Iš tiesų geros vestuvės neapsieina be muštynių?

– Jėzau Marija, ko tik nemačiau. Kartą iš pavydo žmogui per kojas mašina pervažiavo.

– Ar todėl, kad teko matyti visko, iki šiol nesi šokęs savo vestuvėse?

– Gal dar ne laikas... Su Modesta mudu kartu jau metai, bet kol kas apie tai nesikalbame. Pastaruoju metu gyvename pas jos tėvus. Ji už mane jaunesnė penkeriais metais, turi barmenės-padavėjos išsilavinimą. Su muzika nieko bendro. Kokia ji? Su charakteriu. Jos draugė išvažiavo uždarbiauti į Airiją, tai sutiko pagloboti jos vaiką. Dabar auginame kartu.

– Leisi dirbti ar geriau tegu rūpinasi namais?

– Tegu būna namuose. Geriau aš dirbsiu.

– Jau turėjai laiko pamąstyti, ką nuveiksi su laimėtais pinigais, – dešimt tūkstančių eurų nėra mažai?

– Mėginsiu įrašyti dainų albumą, aparatūros pirksiu. Investuosiu, kad galėčiau užsidirbti daugiau. Samas žada padėti.

– O gal pasiimsi Modestą ir kartu išvažiuosite į kelionę?

– Apie tai dar nepagalvojau...