Vida Vencienė: būtų smagu ten pabūti turiste

Į olimpiadą išvažiavote pirma, grįžote paskutinė?

Su kolege Lina Vaisetaite Vankuverį palikome paskutinės. Ten išskridome vasario pirmąją, o grįžome kovo ketvirtąją. Dar maišosi diena su naktimi... Pabuvome tai pabuvome, bet gėda pasakyti, kad olimpinių žaidynių sostinę mačiau tik pro automobilio langą. Mūsų šalies delegacija gyveno kalnuose įrengtame olimpiniame Vistlerio kaimelyje. Ramiai, be jokių triukšmų. Nuo jo iki Vankuverio – beveik trys valandos kelio. Ten nuvažiuoti, pabūti trūko ir laiko, ir fizinių jėgų.
Iš pradžių atrodė, kad Kanadoje būsime visą amžinybę ir viską apžiūrėti spėsime. Tačiau iš sykio po žaidynių atidarymo prasidėjo mūsiškių startai. Beveik kasdien buvo ką stebėti. Laikas prabėgo kaip akimirka...

Ar skaičiuojate olimpiadas, kuriose esate buvusi?

Su kažkuo kalbėdamasi net pasipurčiau, kai supratau, kad Vankuverio olimpiada man – septinta! Vidumi jaučiuosi nesiskirianti nuo sportininkų, bet matytų žaidynių skaičius kalba ką kita: „Pagalvok, Venciene, kiek jau tau metų (juokiasi)!“

Ir niekuomet neviešėjote kaip turistė?

Dar neteko, bet ten pabūti atostogaujant, kai neslegia jokia atsakomybė, turėtų būti nepaprastai smagu. Į Vankuverį šiemet buvo atvažiavusi orientacininkės Ramunės Orlauskienės keturių asmenų šeima. Kaip smagiai jie leido laiką! Žiūrėjau į juos ir galvojau: kaip gera būti turistu. Tačiau jei norėčiau po ketverių metų į Sočį važiuoti kaip turistė, turėčiau pradėti taupyti jau šiandien, nes per olimpiadas kainos pakyla kelis kartus. Beje, įdomus sutapimas: 1982 metais, kai pradėjau sporto karjerą, mano pirma stovykla su Sovietų Sąjungos jaunimo rinktine vyko Sočyje, kalnų kaimelyje Krasnaja Poliana. Būtent ten dabar vyks olimpinės žaidynės! Atsimenu, kaip be jokių keltuvų į kalną kopdavome nešdamos slides. Labai įdomu, kaip ten viskas atrodys 2014-aisiais... Tačiau pirmiausia reikia to sulaukti. O pamatyti – nebūtinai „gyvai“ – galima ir per televiziją (juokiasi).

Toms emocijoms, kurių patyrėte prieš dvidešimt dvejus metus Kalgario žaidynėse, matyt, nė vienos paskui vykusios neprilygo?

Taip, 1988 metai man buvo labai sėkmingi. Tačiau sunku nupasakoti, koks apima jausmas užkopus ant nugalėtojų pjedestalo – tai reikia pajusti pačiam. Tačiau emocijų prasme man įsimintiniausios – 1992-aisiais vykusios Albervilio olimpinės žaidynės. Ten mes jutome ypatingą pakylėjimą, nes dalyvavome kaip nepriklausomos Lietuvos atstovai. Džiaugiausi ten užimta vienuolikta vieta, jaučiausi laiminga ir laisva. Po nepriklausomybės atkūrimo mes tikrai visi gyvenome jausdami pakilimą...
O Kalgaris lieka Kalgariu... Ten visa Sovietų Sąjungos slidininkių komanda buvo beprotiškai stipri. Bet kuri iš mūsų šešių galėjome laimėti, bet sėkmingesnės dienos pasitaikė man...

Šiemet buvo smagu sugrįžti į Kanadą?

Ne tik dėl to, kad ten 1988 metais iškovojau aukso ir bronzos medalius, ši šalis man ir šįsyk paliko labai gerų įspūdžių. Vankuverio žaidynės buvo labai šiltos. Man jos vienos įsimintiniausių dėl puikios organizacijos. Asistentai buvo profesionalūs, nejautėme apsaugos darbuotojų buvimo, nors saugomi buvome nuolatos. Prisimenu, kokia įtampa jautėsi Kalgaryje, o dar labiau – 2002 metais Solt Leik Sityje, kur apsauga buvo sustiprinta dėl 2001-ųjų rugsėjo 11-osios įvykių... Vankuverio žaidynių atidarymo išvakarėse sukrėtė tragiška gruzinų sportininko žūtis, bet olimpiada įsibėgėjo ir vyko toliau... Ten būnant viskas atrodo kitaip. Daugelio dalykų net nesužinotum, jei nenaršytum internete.

Ar nenusižengėte tradicijai ir išbandėte olimpines slidinėjimo trasas?

Taip! Trenerei Kazimierai Strolienei sakiau, kad grįžusios manęs tikrai to kas nors klaus, nes visada akcentuoju, kad ir pati slidėmis įveikiu olimpines trasas (juokiasi). Tai padariau ir šįsyk. Man draugiją palaikė Kazimiera. Tą rytą oras buvo prastas, bet trasos man patiko.
Buvau septintojoje žiemos olimpiadoje, bet nė vienoje nesu mačiusi tokios orų kaitos. Per vyrų biatlono varžybas kas tik iš dangaus nekrito: ir sniegas, ir lietus, ir kažkoks purvas, kol pagaliau saulė nušvito. Mūsų asistentai, Kanadoje gyvenantys lietuviai, sakė, kad savaitė, kai Vankuveryje nelijo ir švietė saulė, buvo Dievo dovana mums, nes paprastai ten apniukę, lyja. Tačiau sportininkai dėl tokių orų neaimanavo.

Tiesa, kad jūs Vankuveryje buvote populiariausia lietuvė?

Ten buvo daug sportininkų, trenerių, su kuriais buvau Kalgario rinktinėje. Be galo smagu su jais susitikti, prisiminti tuos laikus, žiūrint į kūno linijas, palyginti, kaip mes per tuos dvidešimt dvejus metus išsilaikę, ir pasijuokti patiems iš savęs. Tai – nepaprastai geras jausmas. Vistleryje pabendravau su buvusia slidininke Tamara Tichonova, su kuria priklausėme tai pačiai Sovietų Sąjungos rinktinei. Seniai ją buvau bemačiusi. Buvo įdomu išgirsti, kaip susiklostė jos gyvenimas.

Ir žurnalistai jūsų ten nepamiršo?

Tie, kurie tuos laikus prisimena... Džiaugiuosi, kad dar kai kas atpažįsta. Malonu, bet tai – jau istorija, tegul ji ir lieka sėdėti kamputyje (juokiasi). Laikas kalbėti apie mūsų jaunuosius sportininkus! Po mėnesio grįžusi į Lietuvą pavarčiau spaudą – susidaro įspūdis, kad sunkmetis tikrai skaudžiai palietė sportą. Tikiuosi, kad mūsų atletai galės ir ateityje reprezentuoti savo šalį. Man atrodo, kad jie – geriausi Lietuvos ambasadoriai. Ir nebūtina olimpiadoje laimėti medalį. Svarbiausia – laimėti patiems prieš save.