Vytauto Tomkaus jubiliejų įprasmins prisiminimų knyga

Šiuo metu televizijos seriale „Širdys paklydėlės“ besifilmuojantis menininkas tą dieną pasitinka Šuminuose – antraisiais namais tapusioje pirtelėje Ignalinos rajone, ant Baluošo ežero kranto, kur vasaras leidžia daugiau kaip pusę gyvenimo.

Kokie paprastai būna jūsų gimtadieniai?

Tikrai ne sausi (juokiasi).
Septintą vakaro – valandą, kurią gimiau, nors ir kur būčiau, surinku ir pradedu švęsti. Pamenu, kartą vaikščiojame su žmona (aktore Lilija Mulevičiūte – red.past.) po Vilnių. Žiūriu, jau beveik septynios, užėjome į „Šaltinėlį“, užsisakėme šampano. Kai surikau, restorano svečiai tik sužiuro. Prisipažinau, kad aš gimiau, ir prasidėjo visuotinis balius. Šampanai liejasi, visas restoranas švenčia.

Trisdešimt metų – karjeros įkarštis. Tą gimtadienį švenčiau Jaltoje, kur filmavausi juostoje „Lobių sala“. Gražiai paminėjome... Per trisdešimt antrąjį buvau Šuminuose. Ten tuo metu vaidinau „Tade Blindoje“. Filmavome arimo sceną. Aš, radviliškietis, miesčionis nuo gelžkelio, prie plūgo gyvenime nebuvau prisilietęs. Maniau, kad arti – kaip motociklą vairuoti: tik sukinėji rankenas ir raikai žemę vagomis. Filmavimo stebėti susirinkę šuminiškiai leido į kelnes žiūrėdami, kaip sunkiai man sekasi: plūgas kai šoks iš vagos, aš nuo prakaito šlapias, susidiorginęs – gėda prieš žmones...

Visą dieną plūkiausi. Baigę filmacijas grįžome į kaimą. Kolegos basą pervedė dilgėlių taku prie chebros: mane pasitiko režisierius Balys Bratkauskas, operatorius Rimantas Juodvalkis. Stovėjo dėžė šnapso. Taip prasidėjo kelių dienų šventimas...

Graudžiai malonūs prisiminimai... Geriau jų nebūtų... Kai turi veiklos, negalvoji apie praeitį – nėra kada. Taip mano visas gyvenimas prabėgo – neturint laiko kada mąstyti, kur link viskas eina. O eina nuokalnėn.

Sutapimas, kad būtent šiuo metu baigiama rengti jūsų prisiminimų knyga.

Daug kas seniai mane kalbino: „Rašyk knygą.“ Tačiau jei pats to būčiau ėmęsis, tai būtų buvę tas pats, kas testamentą palikti. Kai tuo užsiima kitas – į tai gali žiūrėti kaip į durniaus voliojimą, įsivaizduoti, kad tai yra ilgas, užsitęsęs interviu.
Galbūt kai kam iš tos knygos atrodysiu lengvabūdis. Tačiau yra dvi monetos pusės: viena – linksmoji, smagioji. Tai malonu prisiminti. Kita – arimas, juodas darbas, nervai, kurių įdedi kurdamas vaidmenį. Tačiau apie vargą nėra ką kalbėti: padarei, rezultatas yra, ir gerai. Juk svarbiausia – tai, ką mato žiūrovai.

Interviu – žurnale „Žmonės“