Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Humaniškumo grimasos: baisiausios egzistuojančios bausmės

Moteris protestuoja prieš užmėtymą akmenimis
AFP/„Scanpix“ nuotr. / Moteris protestuoja prieš užmėtymą akmenimis.
Šaltinis: Laikraštis „15 minučių“
0
Skaitysiu vėliau
A A

Atimti regėjimą į akis įlašinant sieros rūgšties. Tokį teismo sprendimą neseniai išgirdo iranietis Majidas Movahedi. Ši bausmė vyrui skirta už tai, kad 2004 metais jis sieros rūgštimi apipylė už jo tekėti atsisakiusią merginą. Po incidento moteris apako, jos veidas buvo siaubingai sužalotas. Teismas patenkino jos prašymą atkeršyti savo skriaudikui, pritaikius principą „akis už akį, dantis už dantį“, nors bausmės įvykdymas iki šiol atidėliojamas.

Ši bausmė XXI amžiuje kelia pasidygėjimą. Tačiau tai ne vienintelis šiurpą keliantis pavyzdys. Pasaulyje jų apstu. Be to, ne taip seniai panašiais būdais žmonės buvo baudžiami didžiojoje pasaulio dalyje. „15min“ pasakoja apie bausmių evoliuciją ir iki šiol egzistuojančias baisiausias bausmes pasaulyje.

Siaubinga skerdykla

„1757 metų kovo 2 d. Damiens'as buvo nuteistas atlikti viešą atgailą priešais pagrindines Paryžiaus bažnyčios duris, kur jį turėjo nuvežti vežimu nuogą, vienmarškinį, su liepsnojančiu dviejų svarų vaškiniu deglu rankose, paskui tame vežime, Grevo aikštėje ir ant ešafoto, kuris ten bus suręstas, deginti spenelius, rankas, šlaunis ir minkštąsias vietas, svilinti lėtoje ugnyje jo dešinę, kumštyje gniaužusią peilį, kuriuo jis įvykdė tėvažudystę, o ant žaizdų pilti lydytą šviną, verdantį aliejų, karštą medžio sakų dervą, lydytą vašką ir sierą, paskui pririšti prie jo ketvertą arklių, nutraukti galūnes ir jas bei kūną sudeginti, paversti pelenais, o tuos pelenus išbarstyti vėjyje“, – šiuo istoriniu įvykiu bausmių evoliucijos analizę savo knygoje „Disciplinuoti ir bausti“ pradeda prancūzų filosofas Michelis Foucault.

Vos prieš kelis šimtmečius už įvairius nusikaltimus skirtos bausmės verčia kūną nueiti pagaugais: sukaustymas kaladėje, sąnarių sulaužymas ant rato, katorga, nuplakimas, viešoji atgaila, tremtis, gėdos stulpas, ženklinimas įdagais. Kankinimais siekta žmogų nubausti, priversti jį kentėti. George'as Olyffe'as 1731 metais šiuos kankinimus apibūdino kaip meną „palaikyti gyvybę kančia, padalijant ją į „tūkstančius mirčių“ ir sukeliant pačius didžiausius skausmus“.

„Natūralios mirties bausmė apima įvairiausias mirties rūšis: vieni gali būti nuteisti pakarti, kiti – nupjauti plaštaką arba liežuvį, arba jį perdurti ir po to pakarti; kiti už sunkesnius nusikaltimus – sulaužyti gyviems kaulus ir mirti natūralia mirtimi, kiti – pasmaugti ir po to sulaužyti kaulus, kiti – sudeginti gyvus, kiti – sudeginti prieš tai pasmaugus; dar kiti – suplėšyti į gabalus traukiant keturiems arkliams, kiti – nukirsti, o dar kiti – sudaužyti galvą“, – remdamasis istoriniais šaltiniais prieš kelis šimtmečius egzistavusias bausmes aprašo M.Foucault.

Politinis įrankis

Pasak filosofo, šiais kankinimais nesiekta atkurti teisingumo. Veikiau – atstatyti aukščiausios valdžios autoritetą, kuris buvo pažeistas įvykdžius nusikaltimą, t. y. nepaklusus įsakymams,  kurie yra tiesioginė valdžios valia. Todėl bausmės turėdavusios būti žiaurios. Jos turėdavo tapti savotišku „pragaro teatru“, kuris visus jo stebėtojus sukrečia ir parodo, kad galiausiai triumfuoja įstatymas.

Dėl tos pačios priežasties nuteistųjų kūnai būdavo kankinami net po mirties: jų galvos pakabinamos ant tvorų, kūnai tempiami gatvėmis arba sudeginami, o pelenai išbarstomi vėjyje. Bausmės buvo visuomenės gąsdinimo įrankis. Taip valdovas liaudžiai pademonstruodavo savo neribojamą jėgą.

Scanpix nuotr./Irane už neiatikimybę moterys mirtinai užmėtomos akmenimis
„Scanpix“ nuotr./Irane už neištikimybę moterys mirtinai užmėtomos akmenimis.

Svarbus vaidmuo šiame rituale teko liaudžiai – jos dalyvavimas egzekucijos įvykdyme buvo būtina sąlyga valdovo galiai pasireikšti. Slapčia įvykdyta egzekucija, net jei apie ją visi ir žino, neturi prasmės. Tikslas pasiekiamas tik tada, kai nubaudžiamas ne tik įstatymų pažeidėjas, bet ir įbauginama visa visuomenė: žmonės turi suprasti, kad nė vienas prasižengimas neliks nepastebėtas, kad visi bus nubausti.

„Baudimo ceremonija buvo teroro priemonė. XVII ir net XVIII amžiaus pradžioje egzekucija su visomis siaubo teatro priemonėmis nebuvo nežinia kaip išlikusi praėjusių amžių liekana. Jos įtūžis, didingumas, smulkmeniškai apgalvota ceremonija, trumpai tariant – visas jos mechanizmas buvo politizuotos baudžiamosios sistemos dalis. (...) Teisingumas atsiskleidžia kaip fizinė, materiali ir baisi valdovo jėga“, – rašo M.Foucault.

Bausmių humanizavimas

Tačiau galiausiai žmonijos mąstyme įvyko svarbus lūžis. XVIII amžiaus pabaigoje imta prieštarauti viešoms egzekucijoms. Tai darė filosofai ir teisės teoretikai, parlamentarai ir teisininkai. Pradėta kalbėti, kad bausmėje nebeturi likti fizinio valdovo ir nuteistojo susidūrimo. Bausmė pradėta suvokti nebe kaip baudimo, bet kaip pataisos priemonė: suklydusįjį siekiama pataisyti, atvesti jį į tiesos kelią.

Pamažu imta humanizuoti baudžiamąją teisę, atsisakyti kankinimų. Pasak M.Foucault, baudimas tampa nebe toks fiziškas, kankinimo menas pasidaro „diskretiškesnis“.

„Per keletą dešimtmečių išnyko kankinamas, kapojamas kūnas, kuriam buvo amputuojamos galūnės, į veidą ar į petį įspaudžiami simboliniai įdagai, kuris buvo demonstruojamas viešai tiek gyvas, tiek miręs; kūnas, kuris buvo tapęs reginiu“, – knygoje rašo M.Foucault.

Atsisakyta viešų egzekucijų – jos imtos suvokti kaip naują smurtą gimdantis židinys. Pasikeičia baudimo objektas: bausmė nukreipiama nebe į kūną, bet į sielą. Ji nukreipiama prieš žmogaus gyvybę. Panaikinamas skausmas.

Svarbiausiu dalyku tampa asmens turto arba teisių atėmimas, o atgrasinti nuo nusikaltimų bandoma ne viešomis egzekucijomis, bet įsitikinimu, kad nuo bausmės išsisukti nepavyks.

Jono Petronio/ dienraačio 15 minučių nuotr./Nusikaltėlių laukė kartuvės arba kiti kankinimo įrenginiai.
Jono Petronio/ dienraščio „15 minučių“ nuotr./Nusikaltėlių laukė kartuvės arba kiti kankinimo įrenginiai.

Imta valdyti kūnus

Vis dėlto M.Foucault pažymi, kad „pasibaigus tragedijai, prasideda komedija“. T. y. išnykus kankinimams, pradėta valdyti nuteistųjų kūnus. „Kūnas tampa instrumentas arba tarpininkas: jis uždaromas arba verčiamas darbuotis, kad individas netektų laisvės, kuri suvokiama kaip teisė ir kartu kaip turtas. (...) Kai teisingumas reikalauja paliesti prasikaltusiojo kūną ir juo manipuliuoti, tai daroma iš tolo, švariomis rankomis, laikantis rūsčių taisyklių ir siekiant daug „aukštesnio“ tikslo negu vien tik pats baudimas“, – rašo M.Foucault.

Filosofo įsitikinimu, nepriklausomai nuo baudimo technikos – ar tai būtų kankinimai, ar kalėjimas, ar kitos bausmės, baudimas išlieka „politinės kūno technologijos“ dalis.

Bausmės šiandien

Taigi kankinimai dideliu mastu pasaulyje išnyko apie 1830–1848 metus. Vis dėlto ir šiandien kai kuriose pasaulio šalyse už įvairius prasižengimus ar nusikaltimus skiriamos bausmės sugrąžina kelis šimtmečius atgal.

Akis už akį

2003 metais Saudo Arabijoje dirbęs indas įsivėlė į gatvės muštynes, per kurias vienam vyrui sužeidė akį. Už tai 2005-aisiais teismas Puthaną Veettilą Abd ul-Latif Noushadą nuteisė įsakydamas pašalinti vyro dešiniąją akį. Žmogaus teisių stebėtojai skaičiuoja, kad tai buvo trečia tokio pobūdžio žmogui skirta bausmė tais metais. Oficialiai patvirtintų žinių, kad šios bausmės iš tiesų buvo įgyvendintos, nėra.

Viešas užmėtymas akmenimis

Irano baudžiamajame kodekse įtvirtinta užmėtymo akmenimis bausmė, kuri šioje valstybėje iki šiol skiriama svetimavimu kaltinamiems asmenims.

Moterų ir vyrų užmėtymas akmenimis skiriasi. Moterys į žemę užkasamos iki kaklo. Pasak tarptautinės organizacijos „Amnesty International“, Irano baudžiamajame kodekse nurodyta, kad akmenys, kuriais įvykdomas mirties nuosprendis, turi būti ne per dideli, kad nuteistasis nežūtų pernelyg greitai, bet ir ne per maži. Akmenys, esą, turi būti vidutinio dydžio, kad aukos mirtis būtų lėta ir skausminga. Tais atvejais, kai bausmė skiriama remiantis liudininko parodymais, jis į nuteistąjį akmenį turi mesti pirmasis. Jei moteriai per stebuklą pavyksta išgyventi, tuomet ji bausmę turi atlikti kalėjime.

Nuteisti vyrai į žemę užkasami iki juosmens. Jei jie prisipažįsta klydę ir jiems pavyksta pabėgti, jie tampa laisvi.

Užmėtymas akmenimis taip pat praktikuojamas Saudo Arabijoje ir Somalyje.

Scanpix nuotr./Kartuvės
„Scanpix“ nuotr./Kartuvės

Kartuvės

Didžiojoje dalyje valstybių, kuriose mirties bausmė iki šiol nepanaikinta, mirties nuosprendis įvykdomas nuteistąjį pakariant. Tačiau ir šis bausmės įvykdymo būdas, ypač populiarus Afganistane, Bangladeše, Irake, Japonijoje, Pakistane, Singapūre ir Sudane, įvairiose šalyse skiriasi. Vienur šia bausme nuteistiesiems siekiama sukelti daugiau kančių, kitur – mažiau.

Korimas vertikalioje padėtyje. Šiuo atveju nuteistasis su ant kaklo užnerta kilpa krenta iš nedidelio aukščio, todėl jo sprandas nelūžta, ir jis miršta kankindamasis kilpoje, kol galiausiai yra užsmaugiamas.

Sulaikytas korimas. Kai kuriose valstybėse mirties bausmei įvykdyti į pagalbą pasitelkiami kranai. Šiais atvejais nuteistieji su ant kaklų užnertomis kilpomis nuo žemės keliami į viršų. Mirtis, kaip ir pirmuoju atveju, taip ir šiuo, būna lėta ir skausminga.

Standartinis korimas. Tai XIX amžiaus pabaigoje–XX amžiaus pradžioje Jungtinėse Valstijose egzistavęs korimo būdas, kai kaliniai su kilpomis ant kaklų krenta apie 1,2–1,8 metro žemyn. Rezultatas: perskrodžiama oda, sulaužomas sprandas ir, kai kuriais atvejais, nuplešiama galva.

„Išmatuotas“ korimas. Šis bausmės įvykdymo būdas atsirado Didžiojoje Britanijoje kaip „humaniškesnė“ bausmės forma. Šiuo atveju nuteistojo kritimo žemyn aukštis apskaičiuojamas atsižvelgiant į jo aukštį, ūgį ir kūno sudėjimą. Šių skaičiavimų tikslas – užtikrinti, kad nuteistasis miršta sulaužius jam stuburą. Tačiau jei paskaičiavimai nėra teisingi ir kritimo atstumas yra per ilgas ar per trumpas, kaliniui gali būti nutraukta galva, arba jis gali lėtai mirti smaugiamas. Tai šiuo metu bemaž dažniausiai praktikuojama šios bausmės forma.

Elektros kėdė

1888 metais, siekiant turėti alternatyvą pakorimui, Jungtinėse Valstijose mirties bausmei įvykdyti buvo sukurta elektros kėdė. Tikėta, kad tai – „humaniškesnis“ egzekucijos įvykdymo būdas, nors ir šiuo atveju nuteistasis nemiršta iš karto.

Scanpix nuotr./Elektros kėdė
„Scanpix“ nuotr./Elektros kėdė

Elektros kėdė ilgą laiką buvo naudojama 27-iose JAV valstijose ir Filipinuose, kol čia egzistavo mirties bausmė. Pirmasis elektros kėdėje žuvęs žmogus buvo Williamas Kemmleris, apkaltintas savo meilužės nužudymu. Jam mirties bausmė įvykdyta 1890 metais.

Elektros kėdė, kaip egzekucijos įvykdymo būdas, vis dar praktikuojama keliose Amerikos valstijose. Mirtininkų eilėje esantys nuteistieji gali pasirinkti, ar nori mirti nuo mirtinos nuodų dozės, ar elektros kėdėje.

Sušaudymas

Daugelyje valstybių mirties bausmė, kai baudžiamasis yra nušaunamas vienu šūviu į galvą arba kai jį sušaudo grupė karių ar policijos pareigūnų, nebepraktikuojama. Vietoj to naudojamas mirtinos nuodų dozės suleidimas. Vis dėlto iki šiol pasaulyje yra valstybių, kur sušaudymas paliktas kaip mirties nuosprendžio įgyvendinimo būdas. Tarp jų – Šiaurės Korėja, Kinija, Jemenas ir kt.

Galvos nukirtimas

Saudo Arabijoje vieša egzekucija, kurios metu nukertama nusikaltusio asmens galva, skiriama už žmogžudystę, išprievartavimą, narkotikų kontrabandą, ginkluotą apiplėšimą ir kt. nusikaltimus. Teigiama, kad šioje šalyje galvos kasmet nukertamos maždaug šimtui žmonių.

Neoficialiais duomenimis, prieš bausmės įvykdymą nuteistieji prigirdomi raminamųjų vaistų. Atvestas į miesto aikštę po vidurdienio maldos asmuo paklupdomas and plastikinio maišo taip, kad jo veidas būtų atsuktas į Meką. Po kelių ritualinių akimirkų vienu kirčiu nukertama galva netrukus pakeliama ir atiduodama gydytojui, kad šis prisiūtų ją prie kūno. Mirusiojo kūnas galiausiai įvyniojamas į plastikinį maišą ir nunešamas palaidoti į kalėjimo kapines.

Amputacija

Kai kuriose valstybėse, kaip antai Saudo Arabijoje ar Nigerijoje, už vagystes žmonėms nukertamos plaštakos. Antrą sykį už tą patį nusikaltimą įkliuvę žmonės netenka kitos plaštakos ar net pėdų. Dienraštis „New York Times“ aprašė atvejį, kai 2008 metų pradžioje penki vagys Irane buvo nubausti jiems amputuojant dešines plaštakas ir kaires pėdas. Ši bausmė vadinama kryžmine amputacija. Pasak laikraščio, amputacijoje dalyvavo gydytojai, prižiūrėję, kad baudžiamieji nenukraujuotų, ar kad į atsivėrusias žaizdas neįsimestų infekcija.

Plaštakų ir pėdų nukirtimas nusikaltusiems asmenims skiriamas ir Jemene, Sudane, Somalyje. 1996–2001 metais Afganistaną valdant Talibanui, ši bausmė buvo praktikuojama ir šioje valstybėje.

Nuplakimas

Nusikaltusio asmens nuplakimas iki šiol praktikuojamas Irane, Saudo Arabijoje, Sudane, Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE), Pakistane, Singapūre, Libijoje, Malaizijoje ir kai kuriose kitose šalyse.

Antai Singapūre asmens nuplakimas nendrėmis skiriamas dėl įvairių priežasčių, tarp jų ir pasibaigusio galiojimo turistinės vizos. Neoficialiais duomenimis, prasikaltę asmenys baudžiami juos nuogai išrengus ir jų kūną čaižant storais nendriniais, vandenyje išmirkytais botagais. Dėl šių veiksmų nuteistojo kūnas pradeda kraujuoti, ant jo lieka ryškūs randai.

Užsienio šalių piliečiai nuo šios bausmės nėra apsaugoti. Žiniasklaidoje garsiai nuskalbėjo atvejis, kai 1994 metais Singapūre buvo išplaktas amerikietis Michaelas Fay. Ši bausmė įvykdyta nepaisant tuomečio JAV prezidento Billo Clintono prašymo to nedaryti. Trys kirčiai nendriniu botagu praėjusiais metais Singapūre buvo skirti ir Šveicarijos piliečiui.

Mirties bausmė

Faktiškai visų iš išvardintų baisiausių bausmių pasaulyje tikslas – atimti iš žmogaus gyvybę. Tačiau iki šiol aktyviai diskutuojama ne tik jos atėmimo būdo, bet ir paties mirties bausmės žmogiškumo klausimu. Tarptautinė nevyriausybinė organizacija „Amnesty International“ džiaugiasi, kad Žemėje vis mažėja šalių, kuriose vykdomos egzekucijos.

Per pastaruosius dešimt metų, ši bausmė buvo panaikinta 31-oje valstybėje. Kinija, Iranas, Saudo Arabija, Jungtinės Valstijos ir Jemenas išlieka šalys, kuriose mirties bausmės įvykdomos dažniausiai. Kai kuriose iš jų tai daroma pažeidžiant tarptautines žmogaus teises.

Bendras egzekucijų skaičius, kurį 2010 metais oficialiai užfiksavo „Amnesty International“ buvo 527, kai tuo tarpu 2009-aisiais jis siekė 714. Tačiau ši statistika neįtraukia Kinijos. Manoma, kad šioje uždaroje šalyje 2010-aisiais mirties bausmė buvo įvykdyta tūkstančiams šalies gyventojų. Pekinas egzekucijų skaičių laiko paslaptimi. Tačiau kaip pavyzdį galima pateikti 2001 metus, kai Kinijoje buvo paskelbtas karas su nusikalstamumu. „Amnesty International“ duomenimis, tais metais Pekinas įvykdė 1 781 egzekuciją. Mirties bausmė šioje šalyje skiriama už 68 nusikaltimus.

Mirtis už ekonominius nusikaltimus

Nepaisant lyg ir mažėjančio įvykdomų egzekucijų skaičiaus, ne vienoje šalyje mirties bausmės ir toliau skiriamos už nusikaltimus, kurie nėra laikomi „itin sunkiais“. Kaip antai: už narkotikų kontrabandą, ekonominius nusikaltimus, neištikimybę, piktžodžiavimą.

Daugiausiai mirties bausmių pasaulyje kasmet įvykdoma dviejuose regionuose: Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Nemažai iš jų tokios valstybėse, kaip Kinijoje, Egipte, Indonezijoje, Irane, Laose, Libijoje, Malaizijoje, Tailande, JAE, Saudo Arabijoje ir Jemene, buvo skirtos už su narkotikais susijusius pažeidimus.

Iranas, Pakistanas, Saudo Arabija, Sudanas ir JAE ignoravo tarptautinius draudimus ir įvykdė mirties bausmes asmenims, kuriems nusikaltimo dieną nebuvo suėję 18 metų.

2010 metais įvykdytos egzekucijos*

Bahreinas: 1
Baltarusija: 2
Bangladešas: daugiau nei 9
Botsvana: 1
Egiptas: 4
Irakas: daugiau nei 1
Iranas: daugiau nei 252
Japonija: 2
Jemenas: daugiau nei 53
Jungtinės Amerikos Valstijos: 46
Kinija: tūkstančiai
Libija: daugiau nei 18
Malaizija: daugiau nei 1
Palestinos Autonomija: 5
Pusiaujo Gvinėja: 4
Saudo Arabija: daugiau nei 27
Sirija: daugiau nei 17
Somalis: daugiau nei 8
Sudanas: daugiau nei 6
Šiaurės Korėja: daugiau nei 60
Taivanas: 4

* „Amnesty International“ duomenys 

Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie PasaulisKišenėje