Verslininkas Ignas Staškevičius pinigais nesišvaisto ir labiau vertina asketišką gyvenimo būdą nei prabangą. Po įtemptų darbo valandų biure jis mielai bėga maratoną, kopia į aukščiausias viršukalnes ir rašo knygas.
Iš prigimties esate „vyturys“ ar „pelėda“?
„Pelėda“. Septinta valanda man dar gana ankstus metas. Savaitgaliais pamiegu iki devintos, bet iki pietų lovoje niekada nesivartau. O gal aš labiau „balandis“ nei „pelėda“? (Juokiasi.) Nemėgstu keltis tuo metu, kai keliasi vyturiai. Bet, jei reikia, į komandiruotę galiu ir ketvirtą valandą ryto išvažiuoti.
Minėjote, kad šiokiadieniais išvengiate sostinės spūsčių...
Kadangi gyvenu centre, kelionė daug laiko neatima. Į darbą važiuoju prieš pagrindinį automobilių srautą. Kai mokslo metai, pakeliui nuvežu į mokyklą sūnų.
Kada pirmą kartą dalyvavote bėgimo maratone? Kas paskatino?
Pirmą kartą bėgau prieš aštuonerius metus. Iki tol nebuvau bandęs. Šventėme su draugais trisdešimtąjį mano gimtadienį ir galvojome, ką dar galima būtų nuveikti. Gal trisdešimtmečio krizė prasidėjo? (Juokiasi.) Taip mano gyvenime be darbo ir šeimos atsirado ir maratonas, ir kalnai. Man visada patiko aktyviai leisti laisvalaikį.
Persirgote, o gal vis dar sergate kalnų liga?
Kažkas tokio išties yra. Paskutinį kartą kalnuose lankiausi sausio mėnesį. Tris savaites praleidome Pietų Amerikoje atitrūkę nuo darbų, nuo streso. Tiesa, per tą laiką labai pasiilgau šeimos. Tačiau, kai tik prisimenu tą išvyką, ilgesys kalnams atgyja. Ar tai liga, drįsčiau paabejoti. Gal ja serga tie, kurie nė nesvarstę važiuoja į kalnus, o aš mieliau savaitgalį išsiruošiu į maratoną.
Į kiekvieną išvyką išsiruošiate vedamas tikslo?
Kopdami į kalnus, siekiame viršūnės. Bėgant maratoną, tikslas taip pat aiškus. Be to, mėgstu keliauti. Porą kartų per metus aplankau tolimesnius kraštus.
Fotografavimas – dar viena jūsų aistra?
Taip teigti būtų pernelyg drąsu. Fotografijos niekada nesimokiau. O fotografuoti su šiuolaikine technika nesudėtinga. Gražesnius kadrus visada pasilieku atminčiai. Toli pažengęs tikrai nesu.
Papasakokite apie savo aplinką. Kokia ji?
Nesu reiklus aplinkai. Kai kas sako, kad gyvenu gana asketiškai: nemėgstu prabangos ir daiktų gausos. Man patinka asmeninė erdvė. Adaptuojuosi gana lengvai, bet nesu kosmopolitas. Nors gerai jaučiuosi daugelyje vietų, išvažiuoti gyventi kitur nenorėčiau.
Maži ir dideli siekiai prasideda nuo vaikystės svajų.
Vaikystėje svajojau apie miškininkystę. Tokia vizija man labai patiko. Domėjausi augmenija ir gyvūnija, užsisakydavau įvairių žurnalų. Namuose turėjau akvariumų, pusantrų metų auginau iš lizdo iškritusį varnos jauniklį. Tik vyresnėse klasėse susimąsčiau apie mediciną. Ją studijuodamas įsivaizduodavau, kaip baigęs studijas išvažiuosiu į provinciją, turėsiu savo bendruomenę, ją gydysiu, o ji mane gerbs. Tačiau po studijų supratau, kad taip kurti savo buitį būtų labai sudėtinga. Mano svajonės realizavimas būtų trukęs labai ilgai... Tuo metu man jau rūpėjo materialūs dalykai: kaip atsiskirti nuo tėvų, sukurti šeimą. Palengva atsidūriau versle.
Bet meilė gamtai ir augintiniams išliko?
Namuose auginame nykštukinės veislės šunį, iki šiol prižiūriu du akvariumus. Šuo – visos šeimos, o akvariumai mano. Mėgstu rytais nors kelias minutes užmesti akį, pasižiūrėti, kaip sekasi akvariumo gyventojams: kaip žuvys gyvuoja, kaip augalai auga ir sraigės šliaužioja.
Paauglystėje „degiau“ biologija. Man buvo įdomu stebėti, kaip veisiasi žuvys. Stebėdavau procesą nuo ikriuko atsiradimo iki suaugusios žuvelės. Dabar negaliu pasakyti, kad tuo labai domėčiausi.
Gal pamenate, kaip įsitraukėte į verslą?
Dar studijų metais pradėjau dirbti su dabartiniais partneriais. Visą laiką dirbau toje grupėje. Kai buvome jaunesni, dar nesukūrę šeimų, daugiau laiko leisdavome kartu. Dabar kiekvienas iš mūsų turi savus gyvenimus, savus bičiulius, savaip leidžia laisvalaikį. Mes puikiai sutariame darbe, o kartais ir po darbų susibėgame. Kiekvienam iš mūsų labai svarbūs pomėgiai. Jei žmogus sako, kad jo pomėgis – darbas, įtartina... Dažniausiai mėgstama veikla atitinka asmenybę. Šiais laikais galima užsiimti labai įvairiais dalykais.
Ar savo pomėgiais taip pat siekiate vienokių ar kitokių aukštumų?
Bėgdamas maratoną suprantu, kad niekada nebūsiu olimpietis. Bet turiu tikslų ir galiu juos realizuoti kaip mėgėjas. Šiemet sukanka šimtas metų klasikinei maratono distancijai. 1908 m. liepos 27-ąją olimpinėse žaidynėse Londone pirmą kartą buvo nustatytas dabartinis maratono atstumas – 42 km 195 m.
Iki šių metų liepos buvau nusprendęs pagerinti anų laikų pasaulio rekordą. Tada Londone amerikietis maratoną įveikė per 2 val. 55 min 13 s. Man buvo įdomu, ar galiu mėgėjiškai bėgiodamas pagerinti anų laikų pasaulio rezultatą. Rygos maratone gegužės 18 d. minėtą atstumą įveikiau greičiau nei tikėjausi. Toks pasiekimas nieko nekeičia, bet man buvo labai įdomu.
Kam skiriate savo valandas po darbo?
Stengiuosi kuo daugiau laiko praliesti su šeima: pasikalbėti, papietauti, aplankyti tėvus, nueiti į teatrą, koncertą, pažiūrėti filmų, pasivaikščioti po parduotuves.
Ar mėgstate gaminti?
Maisto gaminimas – bene mažiausiai dominanti sritis. Pasirūpinti savimi galiu, bet nustebinti kitus savo kulinariniais sugebėjimais vargu ar galėčiau. Bet aš to ir nesiekiu. Tik stebiuosi, kiek daug galima pasiekti šioje srityje.
Ir vis dėlto kokiai virtuvei jaučiate silpnybę?
Man patinka italų, arba Viduržemio jūros, virtuvė. Esu ragavęs argentinietiškų, japoniškų valgių. Tradiciniai patiekalai neatsiejami nuo kiekvienos kelionės. Tai – lyg turistinis elementas.
Jei tektų kalbėti apie save, kokias charakterio savybes paminėtumėte?
Kartais būnu per „minkštas“, kartais per reiklus. Nors stengiuosi būti nuosaikus.
Gal yra žymių asmenybių, kuriomis žavėtumėtės?
Iš istorinių asmenybių galėčiau paminėti Mahatma Gandhi. Bet žmogus nebūtinai turi būti žinomas, kad jausčiau jam simpatiją. Jei asmuo doras ir teisingas, tai jau labai daug. Man patinka harmoningos, daug pasiekusios asmenybės: menininkai, sportininkai...
Kas paskatino parašyti knygą „Kelias į bazę“?
Ta knyga – lyg avantiūra. Mano gyvenime buvo toks etapas, kai daug bendravau, skaičiau paskaitas. Parašiau ją labai natūraliai. Nesigailiu. Nors nežinau, ar antrą kartą to imčiausi.
Iš prigimties esate „vyturys“ ar „pelėda“?
„Pelėda“. Septinta valanda man dar gana ankstus metas. Savaitgaliais pamiegu iki devintos, bet iki pietų lovoje niekada nesivartau. O gal aš labiau „balandis“ nei „pelėda“? (Juokiasi.) Nemėgstu keltis tuo metu, kai keliasi vyturiai. Bet, jei reikia, į komandiruotę galiu ir ketvirtą valandą ryto išvažiuoti.
Minėjote, kad šiokiadieniais išvengiate sostinės spūsčių...
Kadangi gyvenu centre, kelionė daug laiko neatima. Į darbą važiuoju prieš pagrindinį automobilių srautą. Kai mokslo metai, pakeliui nuvežu į mokyklą sūnų.
Kada pirmą kartą dalyvavote bėgimo maratone? Kas paskatino?
Pirmą kartą bėgau prieš aštuonerius metus. Iki tol nebuvau bandęs. Šventėme su draugais trisdešimtąjį mano gimtadienį ir galvojome, ką dar galima būtų nuveikti. Gal trisdešimtmečio krizė prasidėjo? (Juokiasi.) Taip mano gyvenime be darbo ir šeimos atsirado ir maratonas, ir kalnai. Man visada patiko aktyviai leisti laisvalaikį.
Persirgote, o gal vis dar sergate kalnų liga?
Kažkas tokio išties yra. Paskutinį kartą kalnuose lankiausi sausio mėnesį. Tris savaites praleidome Pietų Amerikoje atitrūkę nuo darbų, nuo streso. Tiesa, per tą laiką labai pasiilgau šeimos. Tačiau, kai tik prisimenu tą išvyką, ilgesys kalnams atgyja. Ar tai liga, drįsčiau paabejoti. Gal ja serga tie, kurie nė nesvarstę važiuoja į kalnus, o aš mieliau savaitgalį išsiruošiu į maratoną.
Į kiekvieną išvyką išsiruošiate vedamas tikslo?
Kopdami į kalnus, siekiame viršūnės. Bėgant maratoną, tikslas taip pat aiškus. Be to, mėgstu keliauti. Porą kartų per metus aplankau tolimesnius kraštus.
Fotografavimas – dar viena jūsų aistra?
Taip teigti būtų pernelyg drąsu. Fotografijos niekada nesimokiau. O fotografuoti su šiuolaikine technika nesudėtinga. Gražesnius kadrus visada pasilieku atminčiai. Toli pažengęs tikrai nesu.
Papasakokite apie savo aplinką. Kokia ji?
Nesu reiklus aplinkai. Kai kas sako, kad gyvenu gana asketiškai: nemėgstu prabangos ir daiktų gausos. Man patinka asmeninė erdvė. Adaptuojuosi gana lengvai, bet nesu kosmopolitas. Nors gerai jaučiuosi daugelyje vietų, išvažiuoti gyventi kitur nenorėčiau.
Maži ir dideli siekiai prasideda nuo vaikystės svajų.
Vaikystėje svajojau apie miškininkystę. Tokia vizija man labai patiko. Domėjausi augmenija ir gyvūnija, užsisakydavau įvairių žurnalų. Namuose turėjau akvariumų, pusantrų metų auginau iš lizdo iškritusį varnos jauniklį. Tik vyresnėse klasėse susimąsčiau apie mediciną. Ją studijuodamas įsivaizduodavau, kaip baigęs studijas išvažiuosiu į provinciją, turėsiu savo bendruomenę, ją gydysiu, o ji mane gerbs. Tačiau po studijų supratau, kad taip kurti savo buitį būtų labai sudėtinga. Mano svajonės realizavimas būtų trukęs labai ilgai... Tuo metu man jau rūpėjo materialūs dalykai: kaip atsiskirti nuo tėvų, sukurti šeimą. Palengva atsidūriau versle.
Bet meilė gamtai ir augintiniams išliko?
Namuose auginame nykštukinės veislės šunį, iki šiol prižiūriu du akvariumus. Šuo – visos šeimos, o akvariumai mano. Mėgstu rytais nors kelias minutes užmesti akį, pasižiūrėti, kaip sekasi akvariumo gyventojams: kaip žuvys gyvuoja, kaip augalai auga ir sraigės šliaužioja.
Paauglystėje „degiau“ biologija. Man buvo įdomu stebėti, kaip veisiasi žuvys. Stebėdavau procesą nuo ikriuko atsiradimo iki suaugusios žuvelės. Dabar negaliu pasakyti, kad tuo labai domėčiausi.
Gal pamenate, kaip įsitraukėte į verslą?
Dar studijų metais pradėjau dirbti su dabartiniais partneriais. Visą laiką dirbau toje grupėje. Kai buvome jaunesni, dar nesukūrę šeimų, daugiau laiko leisdavome kartu. Dabar kiekvienas iš mūsų turi savus gyvenimus, savus bičiulius, savaip leidžia laisvalaikį. Mes puikiai sutariame darbe, o kartais ir po darbų susibėgame. Kiekvienam iš mūsų labai svarbūs pomėgiai. Jei žmogus sako, kad jo pomėgis – darbas, įtartina... Dažniausiai mėgstama veikla atitinka asmenybę. Šiais laikais galima užsiimti labai įvairiais dalykais.
Ar savo pomėgiais taip pat siekiate vienokių ar kitokių aukštumų?
Bėgdamas maratoną suprantu, kad niekada nebūsiu olimpietis. Bet turiu tikslų ir galiu juos realizuoti kaip mėgėjas. Šiemet sukanka šimtas metų klasikinei maratono distancijai. 1908 m. liepos 27-ąją olimpinėse žaidynėse Londone pirmą kartą buvo nustatytas dabartinis maratono atstumas – 42 km 195 m.
Iki šių metų liepos buvau nusprendęs pagerinti anų laikų pasaulio rekordą. Tada Londone amerikietis maratoną įveikė per 2 val. 55 min 13 s. Man buvo įdomu, ar galiu mėgėjiškai bėgiodamas pagerinti anų laikų pasaulio rezultatą. Rygos maratone gegužės 18 d. minėtą atstumą įveikiau greičiau nei tikėjausi. Toks pasiekimas nieko nekeičia, bet man buvo labai įdomu.
Kam skiriate savo valandas po darbo?
Stengiuosi kuo daugiau laiko praliesti su šeima: pasikalbėti, papietauti, aplankyti tėvus, nueiti į teatrą, koncertą, pažiūrėti filmų, pasivaikščioti po parduotuves.
Ar mėgstate gaminti?
Maisto gaminimas – bene mažiausiai dominanti sritis. Pasirūpinti savimi galiu, bet nustebinti kitus savo kulinariniais sugebėjimais vargu ar galėčiau. Bet aš to ir nesiekiu. Tik stebiuosi, kiek daug galima pasiekti šioje srityje.
Ir vis dėlto kokiai virtuvei jaučiate silpnybę?
Man patinka italų, arba Viduržemio jūros, virtuvė. Esu ragavęs argentinietiškų, japoniškų valgių. Tradiciniai patiekalai neatsiejami nuo kiekvienos kelionės. Tai – lyg turistinis elementas.
Jei tektų kalbėti apie save, kokias charakterio savybes paminėtumėte?
Kartais būnu per „minkštas“, kartais per reiklus. Nors stengiuosi būti nuosaikus.
Gal yra žymių asmenybių, kuriomis žavėtumėtės?
Iš istorinių asmenybių galėčiau paminėti Mahatma Gandhi. Bet žmogus nebūtinai turi būti žinomas, kad jausčiau jam simpatiją. Jei asmuo doras ir teisingas, tai jau labai daug. Man patinka harmoningos, daug pasiekusios asmenybės: menininkai, sportininkai...
Kas paskatino parašyti knygą „Kelias į bazę“?
Ta knyga – lyg avantiūra. Mano gyvenime buvo toks etapas, kai daug bendravau, skaičiau paskaitas. Parašiau ją labai natūraliai. Nesigailiu. Nors nežinau, ar antrą kartą to imčiausi.
