Dabar populiaru
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą

Liubomiras Laucevičius: visiškos laimės būsena man negresia

Foto naujienai: Liubomiras Laucevičius: visiškos laimės būsena man negresia
zmones24.lt / Redakcijos archyvo nuotrauka
Šaltinis: 15min
0
Skaitysiu vėliau
A A

„Negaliu skųstis, nes ir teatre, ir kine visada turėjau vaidmenų. Nors tūkstančiai nebyrėjo, galėjau išlaikyti šeimą ir dirbti mėgstamą darbą“, – atvirauja kino ir teatro aktorius Liubomiras Laucevičius, kurį netrukus žiūrovai išvys naujame TV seriale „Moterų alėja“.

„Negaliu skųstis, nes ir teatre, ir kine visada turėjau vaidmenų. Nors tūkstančiai nebyrėjo, galėjau išlaikyti šeimą ir dirbti mėgstamą darbą“, – atvirauja kino ir teatro aktorius Liubomiras Laucevičius, kurį netrukus žiūrovai išvys naujame TV seriale „Moterų alėja“.

Nors jums nestinga darbo teatre ir kine, nesikratote vaidmenų serialuose...
Jei esi aktorius, manau, nereikia skirstyti vaidmenų. Nesvarbu, kur vaidini: televizijos seriale, kine ar teatre – visa tai yra aktoriaus darbai. Svarbiausia – „nechaltūrinti“.
Kai kurie aktoriai, tokie kaip K. Kazlauskaitė, R. Kazlas, G. Arbačiauskas, atsiskleidė būtent kurdami vaidmenis televizijoje. Visi pamatėme, kokie jie talentingi. Būtų kvaila imti viską neigti ir kurti draudimus, kad to ar ano negalima, tas ar anas yra žemas lygis.

Yra aktorių, kurie sako, kad jei nori susigadinti karjerą, nusifilmuok TV seriale...
Iš tiesų yra tokių aktorių, bet tai – jų problema. Jeigu darbas atliktas nuoširdžiai ir profesionaliai, aktoriui gali būti netgi didžiulis pliusas. Ne kiekvienas aktorius teatre turi galimybę išreikšti save. Ir tos kitos vaidybos formos nėra blogai, čia nėra nieko žeminančio.

Talentingiems žmonėms krizė negresia, jūs visada turite darbo...
Visi ją jaučiame, nes teatre mažinamas biudžetas, vadinasi, bus mažiau statoma spektaklių. Nežinia, ar nesumažins ir taip nedidelių algų. Visi sako, kad krizės dugno dar nepasiekėme, belieka laukti. Blogiausia, kad bet kuri krizė pirmiausiai ir skausmingiausiai paliečia meno ir kultūros darbuotojus. Man atrodo, jog tie žmonės, kurie tai sprendžia, yra nekultūringi. Keista, nes nuo mažens visi esame daugiau ar mažiau apsupti meno, kultūros. Bet kažkodėl žmonės, tapę valdininkais, pirmiausiai kerta per kultūros sritį. Tas nepataisomas materializmas anksčiau ar vėliau atsilieps, nes kultūra, menas lavina jaunąją kartą.

Seriale „Neskubėk gyventi“ vaidinote direktorių, o koks vaidmuo jau baigtame filmuoti „Moterų alėja“?
Kauno mafiozo. Vaidmenų man niekada nestigo, teko vaidinti įvairius herojus: ir teigiamus, ir neigiamus. Neigiamų kažkodėl daugiau. Jei atvirai, blogiukus vaidinti visada įdomiau. Teigiami herojai būna išrašyti viena spalva, o neigiamo personažo savybės perteiktos ištisa spalvų palete, yra daugiau erdvės improvizacijai. Nors... žiūrovas labiau vertina teigiamus herojus.

Dažnai žiūrovai aktorių sutapatina su personažu. Ar į jus gatvėje nesikreipia herojaus vardu?
Man asmeniškai niekada to neteko patirti (šypsosi). Nors tai visai suprantama. Kadangi pats aktorius atranda savyje tų savybių, kurios tinka tam vaidmeniui, jas išgyvena ir perteikia kaip savąsias, žmonėms atrodo, kad jis toks būna ir realybėje. Dažniausiai tikrame gyvenime aktoriui tos savybės visai nebūdingos, bet žiūrovo fantazijos nežabotos...

Kaip jūsų gyvenime atsirado teatras? Niekada nesigailėjote pasirinkęs aktorystę?
Per keturiasdešimt vienerius scenoje praleistus metus nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu. Aktoriaus darbas sunkus, bet ir įdomus. Nuo mažens norėjau būti aktorius. Nepraleisdavau nė vieno teatro ar naujo kino filmo. Būdamas šešiolikos įstojau į J. Miltinio studiją, vėliau buvau priimtas į Panevėžio teatrą, kuriame dirbau devynerius metus. Paskui penkiolika metų vaidinau Klaipėdos dramos teatre, galiausiai atvykau į Kauną. Tada režisierius J. Jurašas pradėjo statyti spektaklį „Smėlio klavyrai“ ir pakvietė mane pagrindiniam vaidmeniui. Nors esu vilnietis, taip ir įstrigau Kaune, čia gyvenu iki šiol.

Kaip per tuos metus pasikeitė teatras?
Dabar teatre toks periodas, kai nereikalinga tai, ko buvai visus tuos metus mokytas, ko iš tavęs reikalavo ne tik teatre, bet ir kine. Nebereikia nei charakteringo vaidmens, nei gilaus psichologizmo. Bet pamažu nuo to modernizmo, kai svarbiau yra forma, išorinis blizgesys, siekimas šokiruoti, nustebinti žiūrovą, o ne vaidmens stiprumas, dabar grįžtama prie klasikinio teatro ištakų. Žiūrovui ima atsibosti paviršutiniškumas, o ir jaunieji režisieriai jau, rodos, baigia išsisemti, neberanda naujų formų. Nes vien „akrobatikos“, nuogų užpakalių ir šokiruojančio įmantrumo, pasirodo, teatre neužtenka. O žmogaus psichologija yra neišsemiama tema...

Turbūt nelengva stebėti, kaip teatre žlugdomos tikrosios vertybės?
Nelengva, nes per pastaruosius penkiolika metų buvo laužomos senosios taisyklės, tai, kas sukurta, sakyčiau, vertinga ir tikra. Sunku matyti, kaip žmogiškąsias vertybes teatre išstumia grynai režisūrinis teatras, kuriame svarbiausia yra forma. Pasitaikydavo ir gerų spektaklių, kai režisierius sugebėdavo ta forma pasakyti spektaklio mintį. Bet daug dažniau žiūrėdamas nebesupranti, ką tuo norima pasakyti. Man pačiam, kaip aktoriui, būdavo neįdomu dalyvauti tokiuose spektakliuose.

Esate garsus aktorius, apdovanotas Auksiniu scenos kryžiumi, galėtumėte pelnytai jaustis žvaigžde...
Rodos, lyg ir nesirgau žvaigždžių liga, nežinau, kaip kitiems atrodo iš šono. Galbūt todėl, kad niekada neturėjau didelio gerbėjų būrio, man niekas nerašė susižavėjimo kupinų laiškų. Dažniau tekdavo vaidinti neigiamus personažus, tai, matyt, atbaidė dailiąją lytį (juokiasi). Juk moterys labiau žavisi teigiamais herojais.
O jeigu rimtai, kvaila būtų sureikšminti savo darbą. Nors jei žmogus turi daug gerbėjų ir jam kasdien kartojama, koks jis nepaprastas, gal ir įmanoma išpuikti, nes tuo lengva įtikėti. Pažiūrėkite, kiek politikų, pramogų pasaulio atstovų suserga žvaigždžių liga, nes jie nuolat liaupsinami.

Vienąkart per televiziją pasirodžiusi „žvaigždutė“ jau dedasi svarbi... Ar sovietmečiu irgi taip buvo?
Žmogiškos savybės nebuvo svetimos ir sovietmečiu. Sakyčiau, tais laikais meno žmonėms net buvo skiriamas didesnis dėmesys nei dabar. Buvo ir tada susireikšminusių personų, yra ir dabar. Tik dabar tas žvaigždes iškelia spauda, televizija (yra daugiau žurnalų, daugiau transliuotojų), ir ne visada už reikšmingus pasiekimus.

Aktorystė jums?..
Aktorystė – tai kūryba. Deja, šiuolaikiniame teatre tos kūrybos mažai. O kai nelieka kūrybos, nelieka prasmės. Tik kai personažas yra gilus, charakteringas, aktorius turi ką pasakyti žiūrovui. Jo ir neapgausi. Žiūrovas jaučia, kada tu meluoji, o kada esi nuoširdus, gyveni scenoje. O jei pjesė lėkšta, esi pasmerktas.

Sakoma, jog aktoriaus viduje gyvena du žmonės...
Na, šizofrenija dar nesergu (juokiasi). Bet tam tikra prasme taip, nes kaskart turi tapti kažkuo kitu, vis nauju personažu, pasinerti į jo gyvenimą, mąstyti ir jausti kaip jis. Ir tas personažas formuoja tave kaip aktorių, kaip asmenybę. Tačiau po spektaklio vėl tampi savimi – atsiriboti nuo savo herojaus nesunku. Priešingu atveju tapsi ne be aktoriumi, o ligoniu (šypsosi).

Meno žmonės dažnai sako, kad buitis jiems – it rakštis...
Nesikratau buities darbų. Be to, esu namų žmogus, niekada nemėgau bohemos, vakarėlių. Tik gaminti nemėgstu ir nemoku. Nors, sakoma, kad vyrai – geriausi kulinarai, talento šioje srityje neturiu. Bet tikrai nekeliu scenos, jei grįžęs namo nerandu garuojančios vakarienės (juokiasi).

Jūsų žmona Lili Stepankaitė – taip pat aktorė. Kaip du menininkai išsitenka po vienu stogu?
Puikiai, nes abu gerai pažįstame tą virtuvę, dirbame tą patį darbą ir suprantame vienas kitą. Kartu dalijamės ir bendrais vargais, ir bendrais džiaugsmais. Be to, esame perėję tą pačią J. Miltinio mokyklą, tad ir mūsų požiūriai dėl teatro sutampa. Smagu turėti šalia supratingą pašnekovą. Kita vertus, pažįstu daug aktorių, kurie sėkmingai sukūrę šeimas su „antrosiomis pusėmis“, kurios nieko bendra neturi su teatru. Manau, nesvarbu, ar tavo partneris inžinierius, ar medikas, nes viską lemia ne profesija, o charakteriai. Arba jie sutampa, arba ne.

Su žmona suvedė teatras?..
Taip. Mes jau trisdešimt metų kartu. Su Lili susipažinome vaidindami Panevėžyje, pas J. Miltinį. Susituokėme ne taip ir anksti, man buvo gal apie dvidešimt septynerius. Mums gimė dvynukai. Pamenu, nelengva buvo vienu metu auginti iškart du. Gastrolės, filmavimai, vakariniai spektakliai – negalėjau visada būti šalia, padėti tiek, kiek norėtųsi.
Dabar sūnūs jau dvidešimt aštuonerių metų. Vienas baigė politologiją, o kitas susiejo gyvenimą su muzika – nė vienas nepanoro pasirinkti aktorystės. Mums su žmona gyvenimą jau praskaidrina vaikaitis Lukas.

Didžiausia jūsų gyvenimo aistra?..
Man kaip oro reikia literatūros – mėgstu skaityti. Ypač patinka Azijos šalių autorių kūriniai. Labai norėčiau aplankyti Japoniją, Kiniją, Egiptą ar Indiją. Nors patinka keliauti, atrodo, šią svajonę paliksiu kitam gyvenimui. Seniau, būdavo, sėdu į automobilį ir vienai dienai išlekiu prie jūros, prapučia galvą vėjas, ir vėl galiu toliau dirbti.

Kokių spalvų jūsų gyvenime daugiau?
Yra visokių spalvų, tačiau, jei reikėtų gyvenimą išreikšti skoniais, sakyčiau, jog daugiausia yra kartumo prieskonio. Man visą laiką ramybės neduoda dvejonės, nesu iki galo patenkintas, visada svarstau ir esu draskomas vidinių prieštaravimų, jog galėjau kažką padaryti ar suvaidinti dar geriau. Vis mąstau, ar esu teisingame kelyje. Taigi visiškos laimės būsena man negresia. Turbūt tik kvailys gali būti visiškai laimingas.
Komentarai
Pažymėkite klaidą tekste, pele prispaudę kairijį pelės klavišą
Pranešti klaidą

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Daugiau straipsnių nėra
Rodyti senesnius straipsnius
Parašykite atsiliepimą apie VARDAI rubriką