Panašu, pareini su didžiausiu triukšmu?
Iš kur pareinu? Aš niekur nebuvau išėjęs. Pastaruosius trejus metus esu sėkmingiausias Lietuvos muzikantas. Nuo tada, kai išsiskyriau su savo vadybininku, perėmiau vadžias į savo rankas ir pradėjau vadovautis savo protu.
Tavo protas tau sako, kad albumo viršelis, kuriame pats esi su žąsino galva, pasiteisins? Žąsinas – ne pats geriausias epitetas Lietuvoje.
Tokį viršelį buvau sugalvojęs prieš keturiolika metų, dabar savo idėją įgyvendinau. Žmonės sako, kad išprotėjau, bet man patinka žąsys. Šalia namų didelis prūdas, matau jį pro miegamojo langą. Gražu, kai žąsys parskrenda, žinau, atėjo pavasaris. Paskui jos visai vasarai kažkur dingsta, pasirodo tik prieš išskrisdamos į pietus, vėlų rudenį...
Visi lyg ir prisijaukino mintį, kad Egiukas užaugo, o tu štai vėl – še, jums, albumą su žąsino galva...
Mane erzina tas „užaugo“! Matau bendraamžius su nukarusiais pilvais, ar tai jie – suaugę? Visai neskubu senti, nėra nė vieno žmogaus pasaulyje, kuris to norėtų... Aš noriu kuo ilgiau išlikti jaunas, sveikas, turtingas, populiarus, gražus, geidžiamas.
Ir kokių taisyklių laikaisi, kad toks liktum?
Man draugai sako: su tavimi linksma. Mėgstu juokauti. Dar – daug miego, švarus vanduo... Vis dėlto laikas bėga. Kad tai vyksta labai greitai, suprantu žiūrėdamas į savo sūnų.
Beje, ar Deividas jau mėgina dainuoti?
Visai nelenkiu jo! Man nepatinka: jei tėvas aktorius, tai – ir vaikas. Dabar su juo būnu mažai, tiksliau, beveik nebūnu, ruošiuosi koncertui, pristatyti albumą.
Pastaruosius trejus metus esu sėkmingiausias Lietuvos muzikantas.
Tai kas sūnui seka pasaką prieš miegą?
Paseksiu, kai po Naujųjų dviem mėnesiams išvažiuosime atostogų. Iki to laiko – dar 26 pasirodymai. Po Naujųjų – Londonas, Dublinas, po atostogų balandį groju Čikagos centre, paskui Niujorkas, vasarą – Vilniaus Vingio parkas. Šiais metais „Sel“ koncertus pažiūrėjo 70 tūkstančių žmonių.
Neturi kuo skųstis!
Šiandien Lietuvoje nėra stipresnio projekto nei „Sel“. Džiaugiuosi tuo.
Ir tau jau visai nesvarbu, ką žmonės dabar pagalvos?
Ką pagalvos kvaili vaikiščiai – nesvarbu. Tačiau žmonių nuomonė man svarbi. Vienas mano mėgstamo filmo herojus sakė: „Jei žmonės mano, kad esi fuflo, tai kam išvis gyventi?“ Visada bus tų, kurie manęs nemėgsta ir tų, kurie pavydi. Tačiau aš jaučiu ir pagarbą. Tai man – svarbu.
Kaip manai, kokių esama daugiau: tų, kurie nemėgsta, ar tų, kurie gerbia?
Visiškai nesuku sau dėl to galvos! Daug skaitau, žiūriu daug filmų ir gerai suvokiu, kokie esame laikini šioje žemėje. Užtat skubu gerai gyventi, įdomiai dirbti, smagiai pramogauti, keliauti, žodžiu, džiaugtis.
Ar tau sekasi?
Labai. Visokių yra buvę dienų – ir gerų, ir blogų, bet aš stengiuosi nedaryti, ko nenoriu. Kaip ir kiekvienas žmogus, atsiųstas į šitą pasaulį, tiesiog vykdau patikėtą užduotį.
Bent gali numanyti, kokia toji užduotis, toji misija?
Linksminti žmones.
Ar būdamas scenoje naudojiesi galimybe perteikti svarbią informaciją?
Aš darau, kas man patinka. Tik tiek...
Švaistytis žaisliniu pistoletu tau irgi patinka?
Gyriau policiją, kai ji staigiai sureagavo į žaislinį mano pistoletą. Pasirodo, veltui. Pirmosiomis rugsėjo dienomis į mūsų automobilį atsitrenkė girtas vairuotojas. Pamatęs, kas atsitiko, išlipo ir pabėgo. Jau baigiasi spalis, o jo niekas nesurado.
Visada bus tų, kurie manęs nemėgsta ir tų, kurie pavydi. Tačiau aš jaučiu ir pagarbą. Tai man – svarbu.
Vis dar pats nevairuoji?
Liko metai. Policija gudri tik baudą paimti, o daugiau – nieko, jokių kursų. Be to, teisių neturėjimas skatina alkoholio vartojimą.
Maniau, visiškai metei?
Jokiu būdu! Tik stengiuosi vartoti saikingai.
Eleonora „nepikčiauja“, kad dabar tenka vairuoti jai?
Ne. Ji gavo dovanų mersedesą ir važinėjasi sau linksmai.
Buvo kokia proga?
Tokia ir proga – Eleonora į darželį vežioja mano vaiką. Noriu, kad jie abu būtų saugūs.
Tai apsisprendėte judu – draugaujate ar nedraugaujate?
Visiškai nesvarbu, ką nusprendėme. Stengiamės nekalbėti apie savo santykius, nesiafišuojame ir nesifotografuojame. Perkandome: jei tik pasirodo mūsų nuotraukos, iškart pradedame pyktis.
Gali kalbėti, ką nori, bet žmones domina asmeninis tavo gyvenimas...
Kai iš arti matau Sabonį, suprantu, kad jis – žvaigždė, žmogus uždirbęs pinigų, pelnęs žmonių pagarbą. Dar – pasipūtusi Ingeborga Dapkūnaitė arba labiau už ją pasipūtęs Šarūnas Jasikevičius. O aš... Aš iš tų žvaigždžių, kurios dainuoja scenoje, o vakare namuose plauna grindis.
Sėdėdamas šalia kitų galiu klausytis savo dainavimo ir man visai ne gėda.
Tu? Plauni grindis?!
Ir indus, ir grindis, ir tualetą šveičiu.
Neturi namų tvarkytojos?
Neturiu. Užtat turiu rankas ir kojas. Ir šiaip nemėgstu, kai namuose trinasi svetimi žmonės. Juo labiau kad niekas geriau už mane namų neišvalys.
Kai kurie sako, kad toks švarinimasis geriausias būdas atsikratyti pagirių...
Anksčiau ir aš taip maniau, dabar, kai kankina pagirios, geriu antidepresantus.
Blogai baigsi!
Niekas nežino...
Egidijau, kodėl lietuviams niekaip nepavyksta prasibrauti į plačiuosius popmuzikos vandenis, kodėl neišgarsėjame pasaulyje? Esame per mažai talentingi?
Lietuvos muzikos pasaulį, ne visą, aišku, be urodų, priskirčiau prie pasaulio muzikos industrijos. „Happyendless“, Mario Basanov, „Empty“ sėdi prie kompiuterių ir dirba. Mario Basanovą leidžia australai, japonai, anglai, mažosios kompanijos, ne didieji vilkai, žinoma. Visi kiti – pigi bižuterija.
Aš pats niekuomet nemėginau kur nors brautis. Visų pirma nemoku anglų kalbos, jokia kita kalba nesu dainavęs.
O kas tuomet tavo siekiamybė? Kas viršūnė?
Pasitenkinimas, kai išgirstu gerai skambančią savo muziką. Per aštuoniolika metų muzikos supratimas, garsas, skambėjimas pasikeitė. Sėdėdamas šalia kitų galiu klausytis savo dainavimo ir man visai ne gėda.
Kada nors buvo?
Esu sukūręs labai daug blogų dainų. Nei jos profesionaliai padarytos, nei turi kokios nors išliekamosios vertės.
Nesuprantu, kaip labai reikia paklysti, kad svetimiems paliktum savo vaiką. Tai didžiulė nuodėmė.
Ar Eleonora išsakė savo pastabų, kai įrašinėjai naujo albumo dainas?
Ji manęs vis klausė: „Kada būsiu normali žvaigždė?“
Kodėl nevykdai jos pageidavimo?
Viskam savas laikas. Baigęs albumą, žadu daugiau dėmesio skirti jos muzikai. Eleonora to verta!
Girdėjau, kai važinėjote po vaikų namus ir kvietėte jų auklėtinius į savo koncertą, svarstei, ar judviem neįsivaikinus kokio mažylio. Tikrai?
O kodėl ir ne? Kartu buvau pasiėmęs ir Deividą, abu matėm, kaip vaikų namuose auga jo bendraamžiai. Nesuprantu, kaip labai reikia paklysti, kad svetimiems paliktum savo vaiką. Tai didžiulė nuodėmė.
Visus pinigus, kuriuos uždirbsime pardavę savo albumą, viską, iki paskutinio cento, atiduosime leukemija sergantiems vaikams. Planuojame uždirbti apie pusę milijono litų. Kodėl? Aš nežinau, tai kažkas iš aukščiau. Esu patyręs, kas yra ligoninė, mano sūnus joje buvo atsidūręs, noriu atsilyginti ir padėti kitiems.
Vienišiems tėvams vaikų globoti niekas neduoda. Vadinasi, reikia laukti vestuvių?
Jos būtinai bus! Didelės, du trys šimtai žmonių, daug automobilių, visi pasipuošę, penkias dienas švęsim. Aš labai noriu vestuvių!
