Viena vertus, vaikai yra vaikai: negalėjimas nustygti ir išsėdėti vienoje vietoje vaikystės ar paauglystės metu yra priimtinas bei tikėtinas elgesys. Kita vertus, didžioji dalis vaikų numatytu laiku gali susikaupti, kontroliuoti save ir produktyviai išnaudoti nustatytą laiką (pvz., pamokos metu). Todėl labai svarbu nustatyti ribas ir parametrus. Kai vaikai juos nuolat peržengia, tenka diagnozuoti dėmesio stokos ir hiperaktyvumo sindromą (DSHS, angl. ADHD – Attention Deficit/Hyperactivity Disorder).
Per pastaruosius du dešimtmečius gerokai pagausėjo vaikų, kuriems diagnozuojamas vadinamasis DSHS. Vaikų psichologijos ir psichiatrijos ekspertai laikosi nuomonės, jog šis sindromas gana dažnai diagnozuojamas vaikams. Remiantis statistikos duomenimis, DSHS yra dažniausia vaikų ir paauglių psichikos problema. Tačiau tenka konstatuoti, kad vaikui, nors ir turinčiam tipiškus šios ligos simptomus, DSHS nėra visada nustatomas. Nemaža dalimi tai lemia pedagogų inercija, neigimas, nenoras „išskirti vaiką“ iš kitų mokinių ir t.t.
Per pastaruosius du dešimtmečius gerokai pagausėjo vaikų, kuriems diagnozuojamas vadinamasis DSHS.
Kita vertus, visuomenės ir medikų dėmesys šiam sindromui gerokai padidėjo. Jis atpažįstamas kur kas dažniau. Tai lėmė visuomenei ir tėvams teikiama gausi informacija. Šis sindromas yra palankiau sutinkamas, nebėra vadinamas stigmatiniu psichiatriniu susirgimu. Svarbu pažymėti tai, kad DSHS gydyti naudojami vaistai yra iš tiesų labai efektyvūs. Juos vartojančio vaiko elgesys, koncentracija, mokymosi rezultatai neatsilieka nuo bendraamžių. Šį sindromą labai svarbu diagnozuoti ir gydyti kuo anksčiau.
DSHS simptomai išryškėja gana anksti – nuo dvejų metų amžiaus. Dažniausiai DSHS išryškėja ir ikimokykliniame amžiuje. DSHS simptomus galima suskirstyti į 3 kategorijas: dėmesio sutrikimas, impulsyvumas ir padidėjęs aktyvumas.
Kaip jau minėjau, DSHS dažniausiai išryškėja padidėjusiu judrumu, dėmesio ir koncentracijos stoka, nepagrįstais bei neapgalvotais žodžiais ar veiksmais. Vaikai negali nusėdėti vietoje (bėgioja, kai kiti bendraamžiai sėdi), negali sulaukti savo eilės, anksti pavargsta, dažnai nebaigia veiklos ar nepasiekia norimų rezultatų (jiems greitai nusibosta, darosi neįdomu ir t.t.). Rimtesniais atvejais, ypač paauglystėje, šis sindromas gali išryškėti nepaklusnumu, taisykių nepaisymu, kitų vaikų skriaudimu. Tokie paaugliai neretai įjunka į pavojingus bei žavingus įpročius ar veiklą (rūkoma, vartojamas alkoholis, anksti pradedamas seksualinis gyvenimas, vagiama, neatsakingai vairuojama ir t.t.). Tokiu būdu itin nukenčia vaikų bendravimas, santykiai su bendraamžiais, mokytojais ir tėvais. Neretai suprastėja mokymosi rezultatai, nustojama lankyti mokyklą ir pan.
Tikroji DSHS priežastis nėra žinoma. Pastebėta, jog DSHS dažniau pasitaiko tarp šeimos narių. Kitaip tariant, šis sindromas paveldimas iš kartos į kartą. Šį fenomeną nelengva paaiškinti: ar tai yra paveldėjimas ir genetiniai pokyčiai, ar tai daugiau yra susiję su auklėjimu, aplinka, šeimos narių elgesiu (pastebėta, kad žmonės, vaikystėje sirgę DSHS, vėliau tampa impulsyvesniais, jiems sunku išlaikyti dėmesį). Svarbu pažymėti ir tai, jog itin paplitęs paaiškinimas, kad tokį elgesį paaštrina suvartojamo cukraus kiekis ar maistiniai dažai, nėra įrodytas ir nesusijęs su DSHS.
DSHS vadovaujasi šiais 3 principais ir metodais:
• Mokymosi įgūdžių skatinimas ir darbingos aplinkos kūrimas. Namuose ar mokykloje reikėtų sukurti darbo aplinką, kurioje kuo mažiau būtų pašalinių dirgiklių. Šiuos vaikus reikėtų skatinti produktyviai dirbti trumpesnį laiko tarpą, stengtis daryti trumpas pertraukas. Šiems vaikams reikia griežtesnės darbotvarkės, stengtis pamokas ruošti tuo pačiu metu ir t.t. Mokykloje tokius vaikus patartina sodinti atskirai, išrinkti kuo nuošalesnį stalą. Nuolatinis režimas ir dienotvarkė – tai vienas esminių būdų pasiekti geresnių akademinių rezultatų.
• Elgesio terapija ir ugdymas. Šio psichologinio moduliavimo esmė yra vaiko elgesio ugdymas ir keitimas. Tokiu būdu skatinama susikaupti, ignoruoti pašalinius dirgiklius, atsipalaiduoti, ugdyti kantrybę.
• Vaistai vartojami jau nuo 1920 –ųjų metų. Keli stimuliantai, pagerinantys dėmesį, savikontrolę ir susikaupimą, vartojami gana dažnai. Apie 70 – čiai procentų vaikų, besiskundžiančių DSHS, šie vaistai padeda. Dažniausiai vartojami vaistai yra „Ritalin“ (methylphenidate) ir „Adderall“ (dextroamphetamine/amphetamine). Pagrindinis pašalinis šių vaistų poveikis – apetito sumažėjimas ir nemiga. Šiuos vaistus reikia labai atsargiai dozuoti, stebėti vaiko savijautą ir atitinkamai keisti vaistų dozę.
Taip pat labai norėčiau pateikti keletą praktinių patarimų, kaip padėti DSHS besiskundžiančiam vaikui:
• Tuo metu, kai vaikas ruošiasi skaityti ar imtis namų darbų, stenkitės laikytis tylos. Išjunkite televizorių ar radiją, sumažinkite apšvietimą, nekalbėkite ir neklausinėkite savo atžalos.
• Tiesą sakant, tyli ir rami muzika padeda susikaupti. Tam, jog vaikas sugebėtų susikoncentruoti, į pagalbą pasitelkite ramią, neįkyrią muziką.
• Vaiką skatinkite intensyviai dirbti tik trumpą laiko tarpą. Darbo metu patarkite jam daryti trumpas pertraukas.
• Padėkite vaikui organizuoti dienotvarkę, tam tikrą rutiną. Tuo pačiu metu ruošiami namų darbai bus kur kas geriau atlikti.
• Kiekvieną vakarą patartina su vaiku praleisti 10 – 15 minučių. Sumažinkite šviesas, išjunkite televizorių, leiskite vaikui atsipalaiduoti, nurimti ir pasiruošti miegoti.
• Venkite kofeino turinčių gėrimų.
• Paskatinkite vaiką reguliariai sportuoti ir mankštintis.
