Šių dviejų ūkininkų istorijos panašios, bet kartu ir skirtingos. Pirmasis – dar jaunas, penktus metus kaime šeimininkaujantis vyras, antrasis – jau senbuviu rinkoje save laikantis ūkininkas.
Nuo aviečių prie daržovių
Tomas Skaizgirys, prieš penkerius metus Šakių rajone, Liepalotų kaime, įsigijęs sodybą, ūkininkavimą pradėjo nuo aviečių auginimo, o po metų kilo mintis auginti ir daržoves.
„Esu iš čia kilęs, šitam kaime užaugęs, bet sodybą nusipirkau. Gyvenau Kaune, Jurbarke, bet visą laiką norėjau gyventi kaime. Prieš penkerius metus pradėjome su avietėmis, o po to – su daržovėmis“, – apie verslo pradžią pasakojo jis.
Susidomėjimas daržovėmis kilo, kai vyras pradėjo dirbti olandų įmonėje, prekiaujančioje daržovių sėklomis. Siūlyti prekę jos pačiam neišbandžius buvo sudėtinga, todėl sėklas bėrė nedideliame savo sklype. Iš kelių hektarų ūkis išsiplėtė iki 38 ha ploto.
„Mane tas darbas labai sudomino. Esu tos olandų firmos atstovas Baltijos šalyse ir galiu pasakoti apie kiekvieną veislę – kuo ji išskirtinė, bet kai pasakoji nežinodamas, nepačiupinėjęs, tai labai sudėtinga. Kiekvienas augalas turi savo įdomių savybių. Pradėjome su lauko agurkais, pasisodinome didesnį kiekį, po to sugalvojome, kad burokėlių reikėtų, vėliau – svogūnų. Plėtėmės, atvažiuoja klientai, klausia, ką dar turime. Smulkesniems prekiautojams geriau, nes daugiau įvairios produkcijos gali gauti“, – teigė T.Skaizgirys.
Ūkininkas taip plėstis neplanavo, tai greičiau įvyko savaime.
„Augimas išėjo iš inercijos, nesakyčiau, kad buvo labai planuotas. Bet mes surizikavome“, – kalbėjo jis.
36 metų vyras dar prieš kurdamas ūkį turėjo žinių apie šią sritį: studijavo Lietuvos veterinarijos akademijoje, kur įgijo zootechniko specialybę. Studijų metu ir po jų teko keliauti po užsienį, kur dirbo daržovių ūkiuose. Ten įgavo ne tik žinių ir patirties, bet ir uždirbo pradinį kapitalą ūkio kūrimui.
„Studijų metais per atostogas, turėdamas laisvo laiko, aplankiau nemažai pasaulio šalių. Užsienyje teko dirbti prie daržovių. Iš ten grįžau su žiniomis ir kapitalu“, – teigė T.Skaizgirys.
Prekiauja ir užsienyje
Penktus metus skaičiuojančiame T.Skaizgirio ūkyje dabar auga įvairios daržovės, salotos, agurkai, krapai, česnakai, brokoliai, kalafiorai, svogūnai, moliūgai, burokėliai. Taip pat vasarinės ir rudeninės avietės. Savo produkciją ūkininkas parduoda turgaus prekeiviams, tiekia restoranams ir kavinėms. Dauguma daržovių ir uogų parduodama Lietuvoje, tačiau dalis keliauja ir į Latviją bei Estiją.
„Šviežios uogos važiuoja į Lietuvos turgus, bet pernai atvažiuodavo ir Rygos prekeiviai. Prekybos centrams esame per maži ir negalime užtikrinti tiekimo visą sezoną, todėl nelabai kas su mumis užsiima. Mes tiekiame įmonėms, kurios dirba su viešbučiais ir restoranais, taip pat su vietiniais tinklais arba produkcijos perpardavinėtojais“, – sakė jis.
Šiuo metu ūkyje nuolatos dirba 6 žmonės, o vasarą, kai prasideda uogų skynimas – iki 30 darbuotojų. Tiesa, nuosavos žemės ūkininkas turi nedaug – didžiąją dalį nuomojasi.
Kitas žingsnis – perdirbimas ir kooperacija
Šiais metais ūkininkas pasistatė 650 kv. m ploto daržovių sandėlį ir planuoja apie jų perdirbimą – šaldymą, o dar vėliau – eksportą į kitas užsienio šalis.
„Galbūt džiovinsime ar šaldysime. Lietuvos rinka nėra didelė, eksporto į Rusiją nelikę, tai visi brūžinam vieni kitiems šonus. Būtų gerai, jei Lietuvoje ūkininkas būtų ir augintojas, ir perdirbėjas“, – mano T.Skaizgirys.
Ūkininkas įsitikinęs – norint lietuviškas daržoves eksportuoti į užsienio šalis, smulkūs ūkiai turi kooperuotis.
„Galvojame apie perdirbimą, tai vienas nelabai „paveši“. Jeigu pradėsime plėstis toliau, tai įtrauksime viso rajono smulkiuosius ūkininkus“, – teigė vyras.
Pirmieji derliai nuteikė gerai
Kitas ūkininkas, Mindaugas Šlapkauskas, Kauno rajone, Tvarkiškių kaime, 2002 metais įkūrė vaisių ir uogų ūkį. Ūkininkauti vyras taip pat pradėjo nuo nedidelio aviečių kiekio, kuris, laikui bėgant, smarkiai išsiplėtė.
„Viskas išėjo natūraliai. Čia yra mano senelių sodyba ir joje gyvenome. Kai kaimynystėje žemę pardavinėjo, tai nusipirkome, kad statybų šalia nepradėtų. Po to sukome galvą, ką čia daryti. Pirmais metais pasisodinome 30 arų aviečių, pažiūrėjome, kad visai gerai išeina, tai kitais metais pasisodinome 2 ha“, – paprastai paaiškino ūkininkas.
Ūkis plėtėsi pamažu, bet stabiliai. „Uogas pasirinkome todėl, kad žemės turime nedaug, grūdais neužsiimsi, o aplink Kauną laisvų žemių nėra, tai reikėjo galvoti apie ką nors iš techninių kultūrų. Pasirinkome uogas“, – teigė jis.
Dabar ūkininkas avietes ir vaisius augina 11 ha plote, taip pat turi kelis hektarus neužsodintų pievų. Ūkyje nuolat dirba 3 žmonės, o per sezoną uogas skina apie 20 darbuotojų.
Produkciją M.Šlapkauskas su žmona Vita parduoda tiesiogiai iš savo ūkio arba per kooperatyvą tiekia į didžiuosius prekybos tinklus. Taip pat dalį produkcijos šaldo, o likučius perdirba – gamina sirupus ir uogienes. Anot jo, tiesiogiai su didžiaisiais prekybos tinklais bendrauti ir tiekti produkciją sunku, mat smulkūs ūkininkai jų nelabai domina.
„Geriausia parduoti šviežią produkciją, bet ne kasdien tai būna. Jei priskini 200 kg, o parduodi 50 kg, tai likusius turi kažkur padėti. Mes juos dedame į šaldiklį, po to stengiamės parduoti šaldytas. O iš likusių gaminame uogienes, sirupus. Tiesiogiai su tinklais bendrauti nepavyksta. Nežinau, jie tiesiog nebendrauja, nekelia ragelio, nesileidžia į kalbas. Jiems mes neįdomūs. Kiekvienas tinklas, matyt, turi savo tiekėjus“, – svarstė jis.
Ūkininkauti nepradėtų
Tačiau jis, skirtingai nei T.Skaizgirys, nėra toks optimistiškas. Pats save realistu vadinantis M.Šlapkauskas teigė, kad situacija rinkoje blogėja, nes supirkimo kainos nedidėja, o žmonės nebepajėgia nupirkti tiek, kiek anksčiau. Situaciją kol kas gelbsti valstybės remiami projektai.
„Rinkoje situacija sunkėja: kainos krinta, nepaisant to, kad, įvedus eurą, visos paslaugos gerokai pabrango. Gelbėja tik perdirbėjai, kurie dar gyvuoja. Obuolių augintojus gelbsti valstybės remiami projektai, kur tiekiami produktai į mokyklas ir darželius. O šiaip prognozės nėra labai optimistinės“, – tvirtino ūkininkas.
Jis sako mugėse jau keleri metai nedalyvaujantis – vieta net neatsiperka. „Žmonės eina, ragauja, bet už ką pirkti neturi pinigų. Šaldytas avietes išparduodame dar iki Naujųjų metų“, – kalbėjo pašnekovas.
Ar, jei turėtų galimybę grįžti atgal, darytų tą patį? M.Šlapkauskas kategoriškas – ne.
„Nepradėčiau. Viskas užima per daug laiko, patogesnis gyvenimas, kai dirbi samdomą darbą“, – mano jis.
